Devyniems iš dešimties Lietuvos gyventojų trūksta vitamino D. Nors apie jo naudą pastaraisiais metais imta nemažai kalbėti, tačiau Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) Biotechnologijos instituto profesorė imunologė Aurelija Žvirblienė pastebi, kad ne visada viešojoje erdvėje pateikiama informacija būna moksliškai pagrįsta.

Vitamino D struktūra nustatyta tik praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, tačiau jau Hipokrato laikais buvo žinoma, kad saulė padeda išvengti tam tikrų ligų, o nuo senų laikų tuberkulioze sergantiems ligoniams buvo rekomenduojama vykti į saulėtus kurortus ir vartoti žuvų taukus.

Saulė – pagrindinis vitamino D šaltinis

„Jeigu bent pusvalandį vidurdienį pabūsime saulės atokaitoje be jokių apsauginių kremų ir drabužių, gali susidaryti nemažas vitamino D kiekis. Aišku, gerai įdegusio žmogaus odoje susidaręs pigmentas melaninas veikia kaip UV filtras ir todėl vitaminas D gaminamas nebe taip intensyviai, bet vis dėlto per vasarą vitamino D galime sukaupti nemažai. Tačiau net jeigu jo susidaro per daug, šis vitaminas sujungiamas su tam tikrais baltymais ir saugomas neaktyvia forma. Pagal mūsų organizmo poreikį iš sukaupto vitamino D bus pagaminamas aktyvus vitaminas D. Mūsų inkstų, epitelio, imuninės sistemos ląstelės turi fermentą, kuris neaktyvų vitaminą D paverčia kalcitrioliu – aktyvia vitamino D forma“, – paaiškina VU GMC mokslininkė.

Vitamino D galime gauti ne tik būdami saulės atokaitoje, bet ir vartodami tam tikrus maisto produktus: žuvų taukus, riebią žuvį (šamą, skumbrę, lašišą, sardines), silkę, ikrus, krevetes, austres, sviestą, kiaušinio trynį. Vaistinėse parduodami vitamino D maisto papildai, kuriuos gydytojai rekomenduoja vartoti esant viramino D trūkumui. Pasak prof. A. Žvirblienės, be receptų parduodamuose papilduose esantis vitaminas D nėra toksiškas ir nereikėtų bijoti jo perdozavimo, nes bet kuriuo atveju vitamino D perteklius bus deponuotas ir pagal poreikius panaudotas aktyvaus vitamino D biosintezei mūsų ląstelėse.

Anksčiau žmonės vasarą daugiau laiko praleisdavo lauke, be to, nebuvo linkę naudoti apsauginių priemonių nuo saulės. Todėl šiltuoju metų laiku vitamino D kiekis jų organizme smarkiai padidėdavo. Nors žiemą nukrisdavo, bet šis sezoninis svyravimas leisdavo bent jau kurį laiką palaikyti normalų vitamino D kiekį. „Dabar lauke praleidžiame gerokai mažiau laiko, taigi daugumai mūsų nuolat trūksta vitamino D, ypač žiemą ir pavasarį. Jo stygių lemia ir tai, kad mūsų geografinėje platumoje nepakanka saulės, vitaminą D ypač miestuose sulaiko oro tarša, būdami lauke dažniausiai naudojame kremus su UV filtrais, kurie neleidžia gamintis šiam vitaminui, o mūsų mityba nėra palanki tam, kad gautume pakankamą vitamino D kiekį. Taip pat reikėtų žinoti, kad vyresniame amžiuje sumažėja vitamino D sintezė“, – vardija prof. A. Žvirblienė.

Vitamino D poveikis imuninei sistemai

Mokslininkė tvirtina, kad vitaminas D veikia daugelį mūsų organizmo sistemų: uždegiminius procesus, imuninę sistemą, jis susijęs ir su hormonų veikla, pavyzdžiui, tais hormonais, kurie dalyvauja reguliuojant nutukimą, metabolizmą. Toks daugialypis vitamino D poveikis stebimas todėl, kad dauguma mūsų organizmo ląstelių, taip pat ir imuninės sistemos, turi vitamino D receptorių. Per jį gali būti įjungiama daugiau nei 2000 skirtingų genų raiška.

Koks vitamino D poveikis mūsų imuninei sistemai? Ją sudaro daugybė ląstelių ir molekulių, kurios gali veikti skirtingais būdais. Todėl ir vitamino D poveikis šiems komponentams gali būti skirtingas, tai priklauso nuo „konteksto“. Jeigu kalbame apie įgimtąjį imunitetą, tai, pavyzdžiui, epitelio barjeras, fagocitai, dendritinės ląstelės yra tie komponentai, kurie labai greitai sureaguoja patogenui patekus į mūsų organizmą. Jie labai svarbūs stabdant infekciją ir yra stipriai veikiami vitamino D.

„Įgytojo imuniteto ląstelės yra B limfocitai, kurie gamina antikūnus, ir T limfocitai, kurie atsakingi už įvairių imuninės sistemos ląstelių aktyvaciją. Turime daug skirtingų T limfocitų subpopuliacijų su skirtingomis funkcijomis. Tad teiginys, kad vitaminas D stiprina mūsų imuninę sistemą, yra iš principo neaiškus ir neteisingas todėl, kad visada kyla klausimas, kokį imuninės sistemos komponentą jis stiprina. Mūsų imuninės sistemos ląstelių funkcijos skiriasi, tad vitamino D poveikis joms gali būti taip pat skirtingas“, – paaiškina imunologė. Jos teigimu, vitamino D poveikis imuninei sistemai dvejopas: vienus imuninės sistemos komponentus jis gali slopinti, kitus aktyvinti. Moksliniai tyrimai rodo, kad vitaminas D iš esmės slopina mūsų imuninės sistemos uždegiminį veikimą, skatina imuninę toleranciją, o tai itin svarbu autoimuninių ligų atveju.

VU GMC profesorė pasakoja, kad paskelbta nemažai tyrimų apie vitamino D ir infekcinių ligų sąsajas: statistiškai patikimai parodyta, kad esant vitamino D trūkumui dažniau pasireiškia kvėpavimo takų infekcijos, pastebėtos sąsajos su rizika sirgti gripu: „Taip pat nustatyta, kad sepsio atvejai dažniau pasitaiko žiemą ir pavasarį, ir tai siejama su vitamino D svyravimais. Jau prieš šimtą metų buvo žinoma, kad pagyti nuo tuberkuliozės padeda buvimas kalnuose ir žuvų taukai. Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad vitaminas D ląstelėse sukelia tuos procesus, kurie svarbūs kovai su bakterijomis, pavyzdžiui, skatina fagocitozę ir priešmikrobinių baltymų biosintezę.“

Vitaminas D stabdo vėžinių ląstelių augimą

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad viešojoje erdvėje pateikiama tiek faktų, tiek spekuliacijų, kad vitaminas D apsaugo nuo vėžio. „In vitro eksperimentai iš tiesų rodo, kad vitaminas D stabdo vėžinių ląstelių augimą ir mažina jų gebėjimą metastazuoti. Pelių modeliuose taip pat patvirtinta, kad toks poveikis yra: suleidus žarnyno karcinomos ląstelių jų augimas buvo mažesnis pelėse, kurios turėjo pakankamai vitamino D. Lyginant vėžiu sergančių ligonių grupes, taip pat pastebima, kad kai kurių vėžinių ligų atveju normalus vitamino D lygis gali būti susijęs su mažesne šių ligų progresavimo rizika tam tikrose amžiaus grupėse. Bet problema ta, kad vėžinė ląstelė paprastai būna taip smarkiai išreguliuota, kad minėti molekuliniai procesai irgi gali būti išreguliuoti. Ląstelė gali nebeturėti fermento, kuris pagamina aktyvų vitaminą D, gali būti sutrikusi vitamino D receptoriaus raiška ir įvairūs kiti procesai. Dėl to negalime tiesmukai sakyti, kad šis vitaminas yra vaistas nuo vėžio“, – argumentuoja VU GMC profesorė.

Anot jos, labai svarbus uždegimo slopinamasis vitamino D poveikis. Jis ypač reikšmingas autoimuninių ligų atveju. Yra nemažai mokslinių duomenų apie vitamino D sąsajas su išsėtine skleroze, diabetu, žarnyno uždegiminėmis ligomis. Pavyzdžiui, gerai žinomas vitamino D poveikis odos autoimuninei ligai psoriazei. Sergantieji ja nušvitus saulei pasijunta geriau. Psoriazei gydyti plačiai naudojama UV terapija, vitamino D analogai. Prof. A. Žvirblienė sako, kad taip pat nustatytos sąsajos tarp žemo vitamino D lygio ir depresijos: „Įvairūs psichikos sutrikimai siejami su uždegimu. Bendras sisteminių uždegiminių citokinų padidėjimas susijęs su neuromediatorių biosinteze arba jų slopinimu ir taip veikia mūsų psichikos sveikatą. Kadangi žinome, kad vitaminas D mažina uždegiminius procesus, juntamas netiesioginis jo poveikis mūsų psichikos sveikatai.“

Tačiau imunologė pabrėžia, kad vitaminas D nėra panacėja, nes visi esame individualūs. Netgi gaunant pakankamą vitamino D kiekį gali būti, kad kai kuriems jis nepadės, nes, pavyzdžiui, žmogus gali turėti kitokį vitamino D receptorių, nesugebantį įjungti reikalingų genų raiškos. Vis dėlto turime žinoti, kad šis vitaminas išties svarbus mūsų sveikatai, tad reikėtų pasitikrinti, ar mums jo netrūksta, o jeigu trūksta, pasitarti su gydytoju ir surasti tinkamiausią būdą papildyti jo atsargas.