Artimųjų Rytų studijas Vilniaus universiteto Orientalistikos centre Barbora Gediminaitė pasirinko ne ieškodama perspektyvios specialybės ar svajodama apie vertėjos karjerą. Ją, dar studijuojančią Vilniaus dailės akademijoje, patraukė islamo menas.

Norėdama geriau pažinti Artimųjų rytų kultūrą ir išmokti kalbą B. Gediminaitė dvejus iš ketverių savo studijų metų praleido mokydamasi Jordanijoje ir Irane. Šiemet pabaigusi arabistikos mokslus, mergina jau svarsto apie galimybę islamo meno tyrimus tęsti doktorantūroje. „Nežinau, matysim, kuo čia baigsis, vis tiek aš širdyje esu menininkė, man meną kurti patinka labiau“, – šypsosi B. Gediminaitė.

Kas lėmė jūsų sprendimą rinktis tokią egzotišką studijų programą? Daugelis abiturientų, ko gero, net nesusimąsto, kad Artimųjų Rytų studijos gali būti prieinamos Lietuvoje?

Aš baigiau magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Baigiamajame darbe rašiau apie šviesos konceptą ir šiuolaikinės šviesos meną Vakarų kontekste. Man labai norėjosi sužinoti daugiau apie šviesos meną Artimuosiuose Rytuose, tačiau iškart pamačiau, kad trūksta medžiagos, jos sunku rasti. Turėjau minčių ir toliau tęsti studijas analizuodama islamo meną, vėliau labai stipriu postūmiu tapo ir kelionės į tuos kraštus. Taigi tam, kad turėčiau islamistikos pagrindus, supratimą, kas tai yra, ryžausi ketverius metus skirti šioms studijoms. Kai galiausiai apsisprendžiau, sužinojau, kad kaip tik tais metais į šią programą vyksta priėmimas, ir tiesiog įstojau mokytis.

Negaliu sakyti, kad buvo didelis pokytis; kai studijavau akademijoje, taip pat turėjome labai daug teorinių dalykų – filosofijos, meno. Kultūros studijos vis tiek turi tam tikrų sąlyčio taškų. Nors mokymo sistema čia kitokia – gerokai mažiau paskaitų. Akademijoje jos vykdavo nuo ryto iki nakties ir aš visą laiką įsivaizdavau, kad universitete bus taip pat, bet toli gražu ne.

Studijuojant Europos kalbas labai lengva išvykti pagal ERASMUS+ programą ir metus ar pusę praleisti Švedijoje, Ispanijoje, Italijoje. Tačiau su Artimųjų Rytų kalbomis nėra taip paprasta – kokios galimybės suteikiamos studentui?

Man pasisekė, nes aš buvau anksčiau pabaigusi kitas studijas, taigi galėjau išvykti pagal ERASMUS programą jau antrame kurse – įprastai važiuojama nuo trečio. Visą antrą kursą, visus metus, gyvenau Jordanijoje ir, man atrodo, tai buvo paskutiniai metai, kai buvo galima tai padaryti, važiuoti mokytis į tuos kraštus. Mums pasakė, kad jau viskas – mes dvi, kurios buvom baigusios studijas anksčiau, buvom paskutinės, išvykusios pagal ERASMUS programą.

Tačiau vėliau pagal dvišalę sutartį tarp universitetų išvažiavau į Iraną – ten praleidau trečio kurso antrą semestrą ir ketvirto kurso pirmą semestrą. Kiek man žinoma, ir šiuo metu yra sudaromos naujos sutartys, deramasi dėl įvairių galimybių studentams išvykti studijuoti į Artimuosius Rytus.

Ar pažinodama tenykštę kultūrą jautėtės drąsiai?

Irane jau buvau lankiusis kaip turistė, taigi buvau šiek tiek susipažinusi, žinojau, kur keliausiu. Iš tiesų kitur galimybių netgi nebuvo – Iranas tuo metu buvo vienintelė vieta, kur buvo galima išvykti pagal mainų programą, bet aš labai apsidžiaugiau ir iškart pradėjau tartis dėl kelionės.

Aš labai mėgstu tuos kraštus, juos pažinau keliaudama. Pirmas sąlytis buvo, kai lankėmės Andalūzijoje, Ispanijoje, kur daug arabiško palikimo. Tačiau pirma Artimųjų Rytų šalis, kurią aplankiau, buvo Sirija. Džiaugiuosi, kad dar spėjau nuvažiuoti ten prieš karą. Tai buvo 2009 m. Ir supratau, kad mano širdis Artimuosiuose Rytuose.

Kodėl, jūsų nuomone, reikia studijuoti tenykštę kultūrą?

Gal sakyčiau, kad Lietuvoje tai ypač aktualu, nes visuomenei reikia švietimo. Dažniausiai, kai pasakau, kad studijuoju arabistiką, žmonės nesupranta, klausia: „Kam išvis apie tuos teroristus mokytis?“ Jeigu turiu tą dieną kantrybės – papasakoju, ką apie tai galvoju. Bet iš tiesų Lietuvoje gerokai trūksta informacijos šiuo klausimu.

Kodėl, jūsų manymu, Lietuvai reikia Artimųjų Rytų specialistų? Ir kodėl abiturientui gali reikėti šių studijų?

Šiek tiek specialistų yra ir dabar, bet tai labai atviras laukas tyrimams. Galų gale net elementariausiai mokėti arabų kalbą, kad galėtum versti – tokie dalykai yra praktiški. Tik tiek, kad ši kalba sudėtinga ir studijos nėra labai lengvos. Jeigu tikslas yra išmokti jos tik iš vadovėlio – bus labai sunku. Arabų kalboje reikia labai daug pajautos.

Aš gal senesnės kartos, bet man labai keista, kai stojant surašoma n programų ir motyvacijos, atrodo, nėra nė vienai. Aš manau, kad studijos turi labai motyvuoti žmones. Tai itin svarbu stojant į Artimųjų Rytų studijas – pačioje pradžioje tikrai reikia perlipti per save, ypač jeigu nesi susidūręs su kultūra. Aš buvau jau keliavusi, mačiusi, todėl studijuojant neatsirado staigmenų ar nelauktų dalykų. Bet žmogui, kuris niekada nėra lankęsis tuose kraštuose, nėra to ragavęs, studijų pradžia gali kelti iššūkių – motyvacijos tikrai reikės.

Pati mokydamasi kalbos smarkiausiai pasistūmėjau metus praleidusi Jordanijoje. Nors kalbos skirtumų yra, nes mes mokomės klasikinę, Korano kalbą, bet jie tą kalbą supranta ir gatvėje susikalbėti problemų nebuvo. Iš tikrųjų kuo daugiau vaikštai gatvėje mokydamasis kalbą, tuo geriau.

Ar vykdote kokią nors veiklą Lietuvoje, bandote supažindinti lietuvius su Artimųjų Rytų kultūra?

Oficialiai – ne. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad draugai tiesiog gyvenimiškose situacijose vis paklausia apie tai ir tenka paaiškinti tam tikrus aspektus. Ir būna labai smagu, kai pamatai, kad jau sugebi paaiškinti, kodėl vienas ar kitas dalykas egzistuoja ar kodėl taip yra..

Ar pasakytumėte, kad savo veikla laužote stereotipus?

Taip, tikrai taip. Dažniausiai su stereotipais susiduriu, kai pažįstami susiruošia keliauti į tuos kraštus. Visada pirmi klausimai būna – ar nebaisu, kaip ten saugumas, kokia moterų padėtis, ar reikės visą laiką su čadra vaikščioti? Dažnai kyla ir asmeniškų klausimų, susijusių su bendravimu. Bet šiais laikais vieni su kitais susipažįsta žmonės iš skirtingų kultūrų – ir tarp mano draugų yra musulmonų, kartais tenka apie tai padiskutuoti.