Naujausiais Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, pasaulyje apie 253 mln. žmonių turi regėjimo sutrikimų, 36 mln. žmonių yra visiškai akli.

Mokslo žurnale „The Lancet Global Health“ pasirodė didžiulė 18 mokslininkų grupės studija, kurioje prognozuojama, kad per ateinančius tris dešimtmečius pasaulyje aklųjų skaičius padidės tris kartus.

Mokslininkai mano, kad jei akių ligų gydymo finansavimas neišaugs, iki 2050 m. pasaulyje aklų žmonių padaugės nuo 36 iki 115 milijonų. Vieni didžiausių aklumo ir regėjimo sutrikimų rodiklių yra Pietų Azijoje ir Afrikoje.

Pagrindinė aklumo priežastis tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje – įsisenėjusi katarakta. Ja serga kas trečias 65–70 metų žmogus. Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto alumnas, oftalmologas-mikrochirurgas med. dr. Paulius Rudalevičius dažniausiai atlieka būtent šias – kataraktos operacijas.

Savo kasdieniu darbu gydytojas prisideda prie aklumo ir regėjimo sutrikimų mažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir viename didžiausių kataraktos židinių – Afrikoje. Jis kasmet vyksta į savanoriškas misijas Afrikos šalyse ir operuoja dėl įsisenėjusios kataraktos visiškai apakusius gyventojus.

Norėjo prasmingos profesijos

„Nuo vaikystės buvau gamtos, kaimo vaikas, traukė arčiau gamtos, miško, vandens. Žavėjo gamtos mokslai. Todėl iš pradžių galvojau ne apie medicinos, bet apie biologijos studijas“, – pasakojo P. Rudalevičius.

Didžiausia jo vaikystės svajonė buvo Afrikoje arba Australijoje filmuoti liūtų gyvenimą ir dėl to patirti gyvenimo pilnatvę. Bet padalyvavęs zoologų ir botanikų žygiuose suprato, kad jam prie širdies yra tik kelias savaites per metus trunkančios aktyvios veiklos – gamtininkų ekspedicijos, o ne po jų ištisus metus trunkantis mokslinis darbų ir gamtinių procesų aprašymas.

Dabartiniam akių gydytojui tada tinkamos atrodė tos profesijos, kurios yra prasmingos. Dargi visą gyvenimą matė ir girdėjo, nors dažnai ir pavargusius, bet laimingus savo tėvus gydytojus psichiatrus kalbančius apie savo darbą. „Jų darbas buvo sunkus, bet, nepaisant to, jie visada turėjo vidinį užtaisą“, – prisiminė gydytojas.

Taigi visas didžiausias jauno vyro aistras – biologiją, anatomiją, paskui ir nepaaiškinamą trauką smulkiems mechanizmams – vainikavo medicinos studijos Vilniaus universitete.

Po antrojo kurso, prasidėjus praktinei veiklai klinikose, abejonės dėl teisingo pasirinkimo galutinai išsisklaidė. „Mano pirmoji praktika vyko Palangos ligoninėje, Chirurgijos ir terapijos skyriuje. Visa tai, ką ten mačiau – kontaktas su pacientais ir atliekamos operacijos, man padarė labai didelį įspūdį. Tada pirmą kartą supratau, kad chirurgija yra mano sritis ir aš labai noriu tokio darbo“, – apie savo apsisprendimą pasakojo P. Rudalevičius.

Nors ne kartą ir ne vieno žmogaus, net ir artimųjų, buvo atkalbinėjamas nesirinkti oftalmologijos, neva tai moteriška specialybė, – vis tiek tvirtai laikėsi savo. Tos vidinės traukos ir didelio akių ligų pasaulio palikto įspūdžio vedamas pasuko oftalmologijos link. Apsisprendimą užtvirtino dar ir asmeninė šeimyninė aplinkybė. „Dėl per vėlai diagnozuotos glaukomos mano močiutei medikei smarkiai pablogėjo regėjimas ir ji iškrito iš normalaus gyvenimo vėžių, tapo priklausoma nuo aplinkinių. Tuomet supratau, kokia svarbi yra regėjimo funkcija ir kaip jos sutrikimas gali pabloginti žmogaus gyvenimo kokybę.“

Motyvuoja laimingi pacientai

Nors oftalmologas akis operuoja jau apie dešimtmetį, vis dar kelia sau iššūkius, nuolat siekia tobulėjimo ir atranda, ko dar nėra bandęs.

„Aš turiu sugalvojęs tokią sistemą – kartą per metus stengiuosi į savo darbo praktiką įdiegti man naują, nebandytą operacijos techniką ar naują gydymo mechanizmą, kuris yra taikomas pasaulyje, bet aš dar jo nesu išbandęs“, – sau keliamus iššūkius vardijo medikas.

Išanalizavęs videomedžiagą, pasitaręs su pasaulinio lygio specialistais, kurie taiko jį dominančius dar nebandytus metodus, akių mikrochirurgas ryžtasi vienai ar kitai naujovei per savo operacijas. Arba imasi daryti tokius dalykus, kuriuos teoriškai seniai žinojo, bet pradėti taikyti praktiškai dar buvo nedrąsu.

Gydytoją nuolat tobulėti verčia noras matyti savo pacientus laimingus. Oftalmologo P. Rudalevičiaus specializacijos sritis (kataraktos ir refrakcinė chirurgija) tam yra labai palanki. Staigūs regėjimo pokyčiai įvyksta per trumpą laiką. Ir tai labai džiugina tiek gydytoją, tiek jo pacientus.

Žinoma, mediko darbe būna visko: sunkių pacientų, sudėtingų operacijų, ilgų ir varginančių pooperacinių laikotarpių. Bet, pasak oftalmologo, didžiąją savo darbo laiko dalį jis mato teigiamą rezultatą, gerą paciento emociją ir tuomet viduje išgyvena kažką sunkiai apsakomo, ką pats vadina pasitenkinimo instinktu. „Nors tos akimirkos būna trumpos, bet reikšmingos, nes jauti, kad savo darbu darai kažką prasmingo“, – sakė medikas.

Energijos pliūpsnis ištinka ir išsprendus sudėtingą medicininę problemą ar išgydžius sudėtingesnę ligą. „Mano darbe yra daug įvairovės ir mažai monotonijos“, – šypsosi oftalmologas.

Visi žino, kad pagrindiniai medikų darbo palydovai yra nuovargis, didžiulė atsakomybė ir nuolatinis stresas. Bet P. Rudalevičius, paklaustas apie patiriamus darbo sunkumus, nepradeda pasakoti apie varginančias operacijas. Jo kalba iš karto pasisuka apie pacientų rūpesčius, kurie tampa didžiausiu asmeniniu išgyvenimu ir jam pačiam. „Būna sunku, kai sudėtingoje medicininėje situacijoje negali pacientui niekuo padėti. Pokalbiai su tokiais žmonėmis visada būna liūdni“, – pasakoja akių mikrochirurgas. Tokie jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis nepagydomi atvejai yra smarkiai pažengusi glaukoma, laiku nepastebėta ir apleista tinklainės atšoka, tinklainės amžinė geltonosios dėmės degeneracija, tinklainės infarktas, stiprios akių traumos.

Ekranai akims nekenkia

Manoma, kad XXI amžius, kai ištisos šeimos daugybę valandų leidžia prie vienokio ar kitokio ekrano, turėtų palikti savo pėdsaką akių ligų istorijoje. Tačiau oftalmologas su tuo nesutinka.

„Kompiuterio ekranai nieko blogo akims nedaro. Šiandien visos planšetės, telefonai ir kompiuteriai yra tiek pažengę, kad jų kenksmingas poveikis akims nėra nustatytas“, – tvirtina akių gydytojas.

Oftalmologo manymu, daug kenksmingiau yra žiūrėti į saulę ar slidinėti kalnuose be apsauginių akinių, nes ultravioletinių spindulių žala tinklainei yra vienareikšmiškai įrodyta. „Ekranų amžiuje blogis yra ne patys ekranai, o darbo prie jų ir poilsio režimo nepaisymas“, – įsitikinęs P. Rudalevičius.

Anot mediko, akys labiausiai vargsta, kai ilgą laiką būna sukoncentruotos į vieną dalyką – pvz, į kompiuterį visą dieną. Tuomet lęšiukas būna įsitempęs. Tik pakeitus apžvalgos objektą akies lęšiukas atsipalaiduoja ir pailsi.

Ypač stropiai tėvai turėtų sekti vaiko iki 7 metų užsiėmimų prie ekrano režimą ir ypač atsakingai tikrinti vaikų akis iki to amžiaus. „Vaikų akys matyti mokosi maždaug iki 7 metų amžiaus. Vėliau pastebėjus regėjimo sutrikimus padėti būna sunku, nes kiek vaiko akis išmoko matyti iki to laiko, tiek ji ir matys, kad ir kokius akinius dėtume, regėjimo taip lengvai nebesugrąžinsime“, – atkreipė dėmesį P. Rudalevičius.

Pasak akių gydytojo, palyginus suaugusius pacientus, kurių regėjimo sutrikimai buvo pastebėti ir gydyti medikų ankstyvoje vaikystėje, nustatyta, kad jų matymo perspektyvos yra 80 proc. geresnės nei tų, kurių regėjimo sutrikimai buvo nepastebėti arba negydyti iki 7 metų amžiaus.

Į Lietuvą atvežė didžiulę naujovę

Prieš 8 metus, dar būdamas rezidentas, stažuodamasis Masačusetso akių ir ausų ligoninėje Bostone P. Rudalevičius išvydo unikalią operaciją ir iš karto pagalvojo apie jos pritaikymo galimybes Lietuvoje.

Bostono universitetinėje ligoninėje dirbo profesorius iš Švedijos daktaras Claesas Dohlmanas. Jis visą gyvenimą praleido kurdamas dirbtinės ragenos implantus. Pirmą kartą Amerikoje jie buvo išbandyti 2001–2002 m., o jau 2009 m. šioje valstybėje dirbtinės ragenos persodinimo operacijos pasidarė gana dažnos.

„Stažuotės metu aš savo akimis pamačiau pacientą, kuris prieš operaciją buvo visiškai aklas, o po tokios dirbtinės ragenos implantavimo operacijos praėjus dvejiems metams pats savarankiškai automobiliu atvažiavo iš Niujorko į Bostoną (500 kilometrų)“, – stebėjosi gydytojas.

Žinoma, tokios unikalios operacijos ir jų rezultatai paliko lietuviui nemenką įspūdį ir jis ėmė ieškoti galimybių, kaip šią naujovę parsivežti į Lietuvą. Jam padėjo toje ligoninėje dirbusi lietuviškų šaknų turinti gydytoja Ūla Jurkūnas. Bendromis jėgomis keletas padovanotų protezų iš Amerikos su visomis donorinėmis ragenomis buvo atgabenti į Kauno akių ligų kliniką, kur 2009 m. buvo atliktos pirmosios tokio tipo operacijos Lietuvoje.

„Dirbtinės ragenos transplantacijos atliekamos tada, kai iš anksto žinoma, jog persodinus donorinę rageną organizmas ją atmes, ji neprigis ir sudrumstės, pavyzdžiui, po cheminių nudegimų, sergant kai kuriomis autoimuninėmis ligomis“, – aiškino P. Rudalevičius.

Pasak oftalmologo, tokiu atveju per operaciją į donorinę rageną yra įsodinamas dirbtinis keratoprotezas ir visas tas komplektas persodinamas pakenktos ragenos vietoje. „Po šios operacijos paciento matymo laukas nebus idealus, bet ji leis žmogui matyti, kas vyksta kambaryje“, – pasakojo akių gydytojas.

Nors šios operacijos nėra masinės ir atliekamos tik kruopščiai atrinktiems pacientams, kurių nėra labai daug, bet galimybės ir poreikis Lietuvoje jas plėtoti yra. „Tam tikrai grupei pacientų tai vienintelė galimybė atgauti prarastą regėjimą ir jį išlaikyti visą gyvenimą. Nors šios, kaip ir bet kokios kitos, operacijos yra rizikingos, jų nauda yra daug didesnė nei rizika“, – įsitikinęs P. Rudalevičius.

Lietuvoje labai trūksta donorinių ragenų. Be to, ir protezo kaina yra gana didelė. Dėl šių priežasčių, anot oftalmologo, dirbtinės ragenos operacijos tikrai netaps dažnos ir įprastos, bet jas atlikti Lietuvoje jau yra įmanoma.

Per dieną grąžina regėjimą 25 afrikiečiams

Oftalmologija Lietuvoje yra pažangi ir imli mokslo naujovėms medicinos sritis. Joje naudojami tiek femtosekundiniai (itin tikslūs), tiek naujausios kartos eksimeriniai lazeriai, be to, mūsų šalies akių gydytojai atlieka sintetinės ragenos implantavimo operacijas. Anot mediko, visos mokslo naujovės, pritaikomos oftalmologijoje, leidžia pasiekti didesnį tikslumą ir sumažina komplikacijų galimybę.

„Kas šiuo metu naudojama Lietuvos akių ligų klinikose, galbūt nėra vakar dienos naujiena, bet 3–4 metų senumo naujovės, kurios technologiškai yra labai pažangios ir naudojamos visame pasaulyje“, – teigia P. Rudalevičius. Labai geras paskutinės kartos įrenginys ir gydytojas, prisitaikęs prie jo ir mokantis su naujausia įranga dirbti, pasak oftalmologo, yra pats geriausias derinys, kuris Lietuvos akių ligų klinikose pasitaiko labai dažnai.

Tačiau ten, kur kasmet su labdaros organizacija „Mercy Ships“ („Gailestingumo laivai“) vyksta oftalmologas P. Rudalevičius, apie tokias technologijas kalbėti nėra prasmės. Afrikoje, Pietų Azijoje trūksta ne naujausios įrangos, o akių gydytojų, kurie profesionaliai galėtų padėti daugybei apakusių dėl kataraktos pacientų.

„Pavyzdžiui, Gvinėjoje yra 13 milijonų gyventojų ir aklų žmonių skaičius – didžiulis, bet jiems padėti gali tik trys kataraktos operacijas atliekantys gydytojai. Pagalbos prieinamumas tokiose šalyse iš tiesų yra beveik nulinis“, – apgailestavo oftalmologas.

Todėl šių misijų prasmė yra didžiulė. Geriausia įranga aprūpintame laive profesionalus oftalmologas per dieną atlieka apie 25 kataraktos operacijas atrinktiems vietiniams pacientams, o laivas keičiantis personalui konkrečiame mieste dirba 1–2 metus. Lietuvis oftalmologas paskaičiavo, kad per metus dėl tokių misijų, jose dirbant dviem akių gydytojams, Afrikoje regėjimą atgauna apie 6 tūkstančiai pacientų.

Afrikoje katarakta – trisdešimtmečių liga

Afrikoje akių ligos nėra labai išskirtinės. Anot P. Rudalevičiaus, ten sergama tokiomis pačiomis ligomis kaip ir visame pasaulyje ar Lietuvoje – dažniausiai katarakta. Bet Afrikos ligų išskirtinumas tas, kad dėl prastos gyvenimo kokybės jomis pradedama sirgti 40 metų anksčiau nei išsivysčiusiose šalyse.

„Žmonės Afrikoje praranda regėjimą dėl kataraktos nuo 30 metų, kai Lietuvoje katarakta laikoma 65–70 metų amžiaus žmonių liga“, – sakė P. Rudalevičius.

Vakarų pasaulyje kataraktos operacijos dažniausiai atliekamos skaldant ją ultragarsu, bet tai brangi technologija ir operacijos, kai lęšiukas labai sudrumstėjęs ir kietas kaip akmuo, užtrunka ilgai. Todėl Afrikoje kataraktos operacijos atliekamos kitomis technikomis nei išsivysčiusiose šalyse, nenaudojama brangi įranga, moderni technika, operacijos trunka vos 10 minučių ir garantuoja gerus pooperacinius rezultatus.

„Operacijos Afrikoje atliekamos naudojant specialią nesudėtingą MSICS (Manual small incision cataract surgery) techniką. Jų metu akies paviršiuje suformuojamas specialus santykinai gana didelis pjūvis, per kurį mes išimame drumstą ir implantuojame skaidrų lęšiuką. Tas pjūvis kaip vožtuvas užsidaro pats, jo nereikia siūti“, – pasakojo P. Rudalevičius.

Afrikos medikai nėra pakankamai gerai įsisavinę šios technikos arba naudoja ją ne visai teisingai ir nepasiekia gerų rezultatų. Todėl pasaulio medikai atvykę į misijas ne tik operuoja kataraktą, bet ir apmoko du vietinius oftalmologus per metus. Vietiniai gydytojai turi galimybę stebėti laivo gydytojų darbą, be to, medikai iš laivo-ligoninės važiuoja į Afrikos oftalmologijos klinikas ir ten asistuoja vietiniam gydytojui, priiminėjančiam pacientus.

Madagaskare 35 metų akių gydytoja Sara dirbo vietos akių ligoninėje ir per dieną atlikdavo iki 5 akių operacijų, iš kurių kelios būdavo nevisiškai sėkmingos. Po mėnesį trukusių „Mercy Ships“ oftalmologo apmokymų jos vienos operacijos laikas sutrumpėjo nuo 1 valandos iki 10 minučių ir per mėnesį dabar ji atlieka 20 akių operacijų. „Jeigu ji dar 30 metų dirbtų akių gydytoja ir operuotų tais pačiais tempais, grąžintų regėjimą 96 000 pacientų“, – apie ilgalaikę labdaros laivo vertę pasakojo jo nuolatinis keliautojas oftalmologas P. Rudalevičius.

Atvejai, kurių nerasi medicinos vadovėliuose

Iš netikėčiausių ir jautriausių Afrikos pacientų istorijų būtų galima kurti atskirą filmą. Tokių pacientų eilėje pas lietuvį oftalmologą, atvykusį jiems padėti,  – vieniša akla 26-erių motina su aklu vaiku ant rankų, dėl kataraktos apakę vyras ir žmona, kurie 10 metų nematė vienas kito ir savo anūkų, penkiamečio sūnaus atvestas 36 metų aklas vienišas tėvas.

Visi jie svajoja tiesiog matyti. „Afrikoje pacientai kaunasi dėl šviesos, o Lietuvoje – dėl raidės“, – sakė oftalmologas.

Kaip mėgsta kartoti medikas, su kiekvienu pacientu kiekvieną dieną įgyjama daug patirties ir vis  išmokstama ko nors naujo. Tačiau Afrikoje kiekvienas atvejis yra sunkus, ligos įsisenėjusios, o gyvenimo istorijos šokiruoja net visko mačiusį gydytoją.

„Afrikoje per du mėnesius pamatai ir išmoksti daug daugiau nei per 5 darbo metus Lietuvoje. Pasitaiko tokių ligų atvejų, kokių net medicinos vadovėlyje niekas nėra aprašęs“, – užbaigė P. Rudalevičius.