Antropologai, bandydami prakalbinti praeitį, pasitelkia humanitarinių, socialinių, gamtos, fizinių ir technologijos mokslų žinias. Būtent dėl kompleksinių tyrimų pavyksta sukurti išbaigtą praeities paveikslą, ne tik skatinantį ją permąstyti iš naujo, bet ir suteikiantį dabarčiai perspektyvą ir atspirties tašką. Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius Rimantas Jankauskas pastebi vis augantį visuomenės susidomėjimą jų vykdoma veikla, o kartu ir besikeičiantį verslo atstovų požiūrį, kuris leidžia atlikti nuodugnesnius mokslinius tyrimus.

Antropologiniai tyrimai neatsiejami nuo tarpdiscipliniškumo

VU mokslininkai vykdo archeologinių kasinėjimų metu Lietuvoje rastų palaikų bioantropologinius tyrimus. Pastaraisiais metais šių tyrimų ypač daug dėl intensyviai vykstančių statybų ir itin stambaus projekto – dujotiekio trasos tiesimo į Lenkiją žvalgomųjų tyrimų.

„Visų Lietuvoje vykdomų archeologinių tyrimų metu rasti tiek žmonių palaikai, tiek gyvūnų kaulai yra tiriami VU bioarcheologų ir archeozoologų. Mūsų atliekamais bioantropologiniais tyrimais nustatomas individualus biologinis profilis: lytis, amžius, patologija, dantų būklė. Be to, publikacijose pateikiame ir bendrą populiacinę analizę“, − pasakoja prof. R. Jankauskas.

Stengdamiesi pažinti praeitį, antropologai atlieka kompleksinius mokslinius tyrimus. Šie tyrimai pradedami nuo istorinio-archeologinio konteksto − laidojimo vietos ir ten buvusios gyvenvietės tyrinėjimo. Ne mažiau svarbūs ir morfologiniai tyrimai: plika akimi ar per biologinę lupą matomos ypatybės. Antropologų darbas neįsivaizduojamas ir be bendradarbiavimo su kitų sričių tyrėjais.

„Bendradarbiaudami su Santaros klinikų mokslininkais ir gydytojais atliekame rentgenologijos ir kompiuterinės tomografijos tyrimus, o su Fizinių ir technologijos mokslų centru − fizikocheminius tyrimus: radiokarbono datavimo, stabiliųjų izotopų, kurie tampa auksiniu standartu įvertinant žmonių mitybą praeityje (1 pav.). Dabar pradedami moksliniai tyrimai ir su deguonies bei stroncio izotopais, kurie svarbūs vertinant žmonių migracijas. Ne mažiau svarbūs ir biomolekuliniai tyrimai, kurie leidžia identifikuoti tiek žmonių, tiek juos lydinčių mikroorganizmų genomą. Tokio pobūdžio moksliniai tyrimai Lietuvoje kol kas neatliekami, tad bendradarbiaujame su užsienio mokslininkais“, − pasakoja prof. R. Jankauskas.

Mumifikuotų palaikų iš Vilniaus Dominikonų bažnyčios krūtinės srities kompiuterinė tomograma. Rodyklės rodo aterosklerozės pažeistas širdies vainikines arterijas ir širdies vožtuvų sukalkėjimus. American Journal of Human Biology, 2014, vol. 26, no 5, p. 676–681. DOI: 10.1002/ajhb.22578

Tarp VU antropologų tyrimų yra ir mirties aplinkybių nustatymas. Čia VU mokslininkai bendradarbiauja su teismo medicinos ekspertais, teismo medicinos kriminalistais ir genetikais (2 pav.). Šie duomenys gali būti naudojami konkrečiose teismo bylose ir padeda ne tik nustatyti egzekucijos pobūdį, bet ir atkurti istorinį pasakojimą.

2 pav. Kaklo slanksteliai su galvos nukirtimo žymėmis (rodyklės). Alytaus senkapis (XV–XVII a.). Anthropologischer Anzeiger, 2018, vol. 75, no 3, p. 243–249

„Vienas iš istorinio pasakojimo atkūrimo pavyzdžių galėtų būti partizanų palaikų tyrimai. Iš istorinių šaltinių buvo žinoma, kad Rietavo apylinkėse 1952 m. žiemą buvo apsupti 4 partizanai ir įvyko kautynės. Tiriant palaikus paaiškėjo, kad partizanai nusišovė nenorėdami pasiduoti. Tai buvo nustatyta iš kulkos įėjimo ir išėjimo angų kaukolėse. Tuo tarpu prieš tai turėti MGB dokumentai teigė, kad jie žuvo kautynių metu“, – pasakoja prof. R. Jankauskas.

Antropologų siekis − grąžinti žmonėms tapatybę

Antropologų vykdomi moksliniai tyrimai padeda atsakyti į klausimą, kaip žmonės gyveno praeityje: kuo maitinosi, kuo sirgo, kokia buvo natūrali ligos eiga.

„Dėl mūsų vykdomų mokslinių tyrimų medicinos studentai gali įvertinti, kaip atrodytų, pvz., tuberkuliozės ar sifilio eiga, jei nebūtų vaistų. Taip pat – kaip atrodė to meto žmonės, koks buvo jų ūgis, svoris, kūno sudėjimas. Galiausiai nagrinėjame savo biologinę istoriją ir tapatybės klausimus, indoeuropietišką kilmę. Kadangi šio laikotarpio istoriniai įrašai nesiekia, o archeologija fiksuoja tik materialinės kultūros kaitą, neretai griebiamasi įvairių genetinių tyrimų“, – pasakoja prof. R. Jankauskas.

Unikalūs ir didžiausią atgarsį sukeliantys antropologų tyrimai − istorinių asmenybių palaikų identifikavimas. Archeologams suradus palaikus, į pagalbą ateina antropologai. Prof. R. Jankausko vykdytų tyrimų metu buvo identifikuoti Dubingių Radvilos, Gedimino kalne rasti sukilėliai, Vilniaus katedroje buvo rasti ir identifikuoti Alberto Goštauto ir vyskupų palaikai.

„Nustatant palaikus labai svarbu kontekstas: kaip rasti palaikai, kokia jų būklė. Pavyzdžiui, tiriant Dubingių Radvilų palaikus buvo svarbi ne tik laidojimo vieta, palaikų būklė, bet ir tai, kad jau prieš pora dešimtmečių buvo galima vykdyti tam tikrus genetinius tyrimus. Šiuo atveju sėkmingai pavyko nustatyti, kad dvejus palaikus sieja kraujo giminystė, o iš kitų mūsų turimų duomenų jau įtarėme, kad tai Mikalojus Radvila Rudasis ir jo sūnus. Gedimino kalno sukilėlių atveju irgi buvo ieškoma tiek gyvų, tiek mirusių giminaičių ir atlikti genetiniai tyrimai. Tad dabartinėms technologijoms taip sparčiai vystantis, genetinis identifikavimas gali pasiekti ir daug gilesnę praeitį“, – patirtimi dalijasi prof. R. Jankauskas.

Kaukolės ir portreto sugretinimo, naudoto identifikuojant Gedimino kalne užkastus sukilėlių palaikus, pavyzdys

Antropologams labai svarbu ir humanitarinis tikslas. Profesorius prisimena, kad 1982 m., savo mokslinių tyrimų pradžioje, tirdamas archeologinius palaikus jis buvo tarsi užsidaręs dramblio kaulo bokšte.

„Anuomet mes užsiėmėme tuo, kas niekaip nebuvo susiję su tų laikų kasdienybe ar politine konjunktūra. Tik laikui bėgant paaiškėjo, kad mūsų žinios ir įdirbis gali būti labai reikalingi bandant atkurti istorinę tiesą, būtent pasitelkiant ekshumaciją ir identifikavimą. Tad svarbiausias mūsų tikslas – grąžinti žmonėms tapatybę, pamatinę žmogaus teisę. Sugrąžinti tiesą artimiesiems, leidžiant ne tik iš naujo perlaidoti giminaitį ne anoniminiame kape, bet nurodant jo likimą, mirties pobūdį“, – pabrėžia prof. R. Jankauskas.

Maras dar akmens amžiuje

Mokslininkas juokiasi, kad per ilgus tyrimų metus jį darosi vis sunkiau nustebinti, bet keletas dalykų ir jam buvo netikėti. Vienas tokių − akmens amžiuje mūsų kraštų gyventojus pasiekęs maras. Ne mažiau stebina ir Lietuvos gyventojų genofondo tęstinumas per visą akmens amžių.

„Bendradarbiaudami su mokslininkais iš Jenoje įsikūrusio Maxo Plancko žmogaus istorijos mokslo instituto (Vokietija) nustatėme, kad žemdirbystė į mūsų kraštus neatėjo iš pietų ar pietvakarių Europos su tuometine migracijos banga, kaip kad buvo manyta. Šis atradimas paremia prof. M. Gimbutienės Kurganų kultūros migracijos hipotezę, teigiančią, kad mūsų genofondo pasikeitimas buvo suformuotas Kurganų kultūros žmonių, imigravusių iš stepių prieš 4–5 tūkst. metų“, – pasakoja prof. R. Jankauskas.

Viduramžiai, kokius mums atskleidė naujosios technologijos ir moksliniai tyrimai, taip pat yra ne mažiau stebinantis ir naujai permąstomas laikotarpis. Viena dažniausių viduramžių Lietuvoje pasitaikiusių infekcijų buvo tuberkuliozė – ja sirgo kas ketvirtas gyventojas, o užsikrėtę buvo visi. Žarnyno parazitai buvo kita rimta problema tiek tarp prasčiokų, tiek tarp aukštuomenės.

„Aukštesniuose visuomenės sluoksniuose pastebėta ir daugiau traumų su aštriais įnagiais, rasta ir kirstinių žaizdų. Kitas dalykas – viduramžiais žmonės buvo gerokai mažesni ir vidutinis vyrų ūgis buvo 165–166 cm, bet aukštuomenės vyrai buvo 5 cm aukštesni už to meto prasčiokus“, – pasakoja profesorius.

Prof. R. Jankauskas išskiria pernykštę publikaciją, kurioje aprašoma frambezija – sifiliui gimininga liga, pastebėta Europoje dar ikikolumbiniu laikotarpiu.

„Tai tropinė liga, kurios genetiškai artimiausi štamai dabar randami Ganoje. Tad galime teigti, kad kontaktai su Vakarų Afrika buvo kur kas platesni ir senesni, nei rodo istorijos šaltiniai. Tai leidžia naujai pažvelgti į COVID-19 situaciją, įvertinant, kad infekcinės ligos plinta kur kas greičiau, nei dokumentuoja istoriniai šaltiniai“, – pažymi mokslininkas.

Dar niekada negyvenome taip gerai, kaip šiandien

Ko gero, vienas dažniausių mitų, gaubiančių antropologijos mokslą, yra tas, kad galima atgaivinti marą ir kitas anksčiau buvusias pandemijas tyrinėjant rastus palaikus. Prof. R. Jankauskas pabrėžia, kad palaikuose esančio genetinio pėdsako – genomo buvimas dar nereiškia aktyvaus viruso ar gyvybingos bakterijos buvimo.

„Šią situaciją galima palyginti su kita, kai randami fragmentuoti žmogaus griaučiai ir yra galimybė juos identifikuoti. Juk sėkmingai identifikavus griaučius asmuo neatgyja. Tad abiem atvejais tai yra tik tam tikras pėdsakas, o ne gyvybingas egzistavimas“, – teigia mokslininkas.

Profesorius pateikia pavyzdį, kaip prieš kelerius metus jų vykdyti raupų viruso tyrimai galėjo būti netinkamai interpretuoti ir pasitelkti rusų propagandos tikslams. Su prof. R. Jankausku tuomet susisiekęs žurnalistas prisistatė esantis iš nepriklausomos Latvijos televizijos, bet kalbėjo su ryškiu rusišku akcentu.

„Jis norėjo gyvo interviu metu daugiau sužinoti apie mūsų vykdomus raupų viruso tyrimus. Man ši interviu užklausa pasirodė labai keista, tad nutariau pasikonsultuoti su draugu iš Krašto apsaugos ministerijos. Jis iškart patarė neprasidėti, nes tai gali būti rusiško kanalo žurnalistas, kuris vėliau pateiks naratyvą vakarams apie tai, kad paliktų ramybėje Lietuvą su vis dar „gyvu“ raupų virusu. Tuo tarpu rytams parodys, kad visi blogiausi dalykai ateina iš vakarų, ne išimtis ir ligos. Kaip paaiškėjo vėliau, tie patys žurnalistai buvo susiradę mūsų straipsnio bendraautorius iš Kanados, Australijos ir taip pat bandė su jais susitarti dėl interviu“, – pasakoja prof. R. Jankauskas.

Dar vienas mitas, itin pastebimas maisto srityje ir jo rinkodaroje, yra apie aukso amžių praeityje. Anot profesoriaus, praeityje žmonės gyveno tikrai prastai – mes niekada negyvenome taip gerai kaip šiandien.

„Šiandien parduotuvėje nesunku rasti gaminių pavadinimų, kurie tarsi turėtų skatinti praeities nostalgiją, bet skamba kone makabriškai. Vieni tokių – „Dieduko“ dešra ar „Močiutės“ grietinė. Gajus mitas, kad akmens amžiaus laikais žmonės maitinosi daug sveikiau nei dabar ir taip maitintis būtų naudinga šiandien. Nieko panašaus, juk tada vidutinė žmogus gyvenimo trukmė tebuvo 25–30 metų, tad ši „akmens amžiaus dieta“ mūsų dabartinių ligų tikrai neišgydytų“, − pasakoja mokslininkas.

Verslo požiūris keičiasi

Pagal šiandien Lietuvoje reglamentuotą tvarką, statant pastatus ar vykdant kitokius žemės kasimo darbus pasirodžius palaikams, darbai turi būti stabdomi ir kviečiama policija arba archeologai. Antropologai šiuo atveju tampa subrangovais, kuriuos samdo archeologai, norėdami gauti detalesnius palaikų tyrimus. Prof. R. Jankauskas sako, kad skirtingų verslo įmonių požiūris į jų darbus skiriasi. Vienas iš sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžių galėtų būti Bokšto gatvės kvartalo archeologiniai tyrimai Vilniuje.

„Bene prieš 10 metų vykdant statybas Vilniaus Bokšto gatvės kvartale paaiškėjo, kad XVI a. jis buvo pastatytas ant XIII a. senkapio. Čia darbus vykdę archeologai atėjo pas mane lydimi vieno iš projekto vystytojų. Pradėjus jam pasakoti, kas buvo aptikta kasinėjimų metu, labai bijojau, kad verslininkas bus suinteresuotas greičiau užbaigti darbus ir neskirti laiko detalesniems tyrimams. Pasirodo, kad smarkiai klydau, nes jis ne tik labai susidomėjo ir skatino mus tyrinėti toliau, bet ir finansavo tolesnius tyrimus“, – džiaugiasi prof. R. Jankauskas.

Mokslininkas sako, kad bendradarbiaujant su verslo įmone labai svarbu įsiklausyti į jos reikalavimus ir pageidavimus. Mokslininkams svarbi akademinė nauda, parengta publikacija, tuo tarpu verslui svarbu, kad nestotų vykdomi darbai, tad neretai tarp šių dviejų pusių atsiranda nesutarimų.

„Prieš beveik 20 metų vykstant statyboms Vilniuje buvo aptikta masinė, daugiau kaip 3 tūkst. Napoleono karių kapavietė. Tai buvo viena didžiausių Napoleono karių kapaviečių Europoje, tad nenuostabu, kad jos tyrimai patraukė net užsienio žiniasklaidos dėmesį. Nepaisant to, vos tik aptikus šiuos palaikus, statybų vystytojai aiškiai pasakė, kad skiria mėnesį laiko išsivežti šiuos palaikus ir statybų darbai bus pratęsti. Vystytojų teigimu, jiems finansiškai naudingiau buvo sumokėti baudas nei stabdyti darbus. Šiandien galime pasidžiaugti, kad šis požiūris keičiasi ir verslas ima suvokti mokslinių tyrimų svarbą“, – sako prof. R. Jankauskas.