Vilniaus universiteto (VU) biblioteka kviečia tyrinėti naują virtualios ekspozicijos „Puošnaus popieriaus pasakojimai“ istoriją apie kleisterinį popierių. Iš pirmo karto gali pasirodyti, kad tai nesudėtinga technika, pasižyminti kiek kuklesniais raštais, išgaunamais gana paprastomis priemonėmis. Tačiau pasižiūrėję parodą suprasite, kad nesudėtinga technika toli gražu nereiškia paprastų ir neįspūdingų raštų.
Taigi kas yra kleisteris? Pats žodis Kleister vokiškai reiškia klijus, juos pasigaminti galime kone virtuvės sąlygomis – tam reikės miltų, vandens, o pridėję pigmento ar dažiklio gauname kleisterinius dažus. Ši technika, manoma, yra vienas ankstyviausių dažų paruošimo būdų, sukurtų siekiant surasti, kuo pakeisti prabangesnį audinį, odą ar marmuruotą popierių. Tokiais dažais dekoruotas popierius buvo ištobulintas Vokietijoje XVIII a. ir sėkmingai paplito kitų šalių dirbtuvėse.
Šis miltų ar krakmolo kleisteris – nuo seno įvairių amatininkų plačiai žinoma klijavimo priemonė. Receptas, kaip pasigaminti klijus, randamas net 1847 m. Vilniuje išleistame Lauryno Ivinskio kalendoriuje.
Kleisterinio popieriaus raštai stebina savitumu, jiems sukurti pasitelkiama įrankių įvairove ir iš to atsirandančiais žaismingais sprendimais. Vienas paprasčiausių kleisterinio popieriaus raštų – dažais padengtas ir per pusę sulenktas lapas, kurį atvertus lieka simetriškas gyslelių ornamentas. Kitas minimalistinio pobūdžio sprendimas – platesnio teptuko brėžių savaime kuriamas raštas ant kleisteriu ištepto popieriaus paviršiaus. Sudėtingesni raštai buvo išgaunami per drėgną spalvotą kleisterį braukiant įvairiais, neretai savadarbiais įrankiais: šukomis, pagaliukais, popieriaus ar audinio gniužulėliu, kempine ir kitomis priemonėmis.
Paprastai šiai dekoravimo technikai, kaip atskleidžia daugelis istorinio kleisterinio popieriaus pavyzdžių, būdingas pasikartojantis spalvų derinys – ritmiškai išdėstytos raudona, violetinė, žalia ir geltona spalvos. Tačiau pasitaikydavo, kad dekoruotojai suderindavo kelis marginimo būdus – spalvotu kleisteriu padengtame lakšte galėjo būti įspaudžiami ir medžio plokštės raižiniai.
Kartais kleisteriu buvo puošiami ir knygos bloko kraštai: dar prieš tvirtinant knygos viršelį jie būdavo apipjaunami ir nušlifuojami, o tada juos, stipriai suspaustus spaustuvuose, padengdavo dažais ir išmargindavo pasirinktais raštais.
Tyrinėdami kleisterinį popierių, ekspozicijos žiūrovai sužinos ir kiek netikėtą šypseną keliantį faktą, kad kleisteriu dekoruotas knygas reikia akylai saugoti nuo kai kurių vabzdžių rūšių. Tačiau visą paaiškinimą rasite jau ne šiame tekste, o atvertę ketvirtąją skaitmeninės ekspozicijos „Puošnaus popieriaus pasakojimai“ dalį „Minkštas pėdsakas. Kleisterinis popierius“. Parodą, pristatomą „Google Arts and Culture“ platformoje, galite pasižiūrėti paspaudę šią nuorodą.
Kiti pasakojimai:
„Žingsniuojanti klišė. Ksilografinis popierius“. Žiūrėti galite pasirinkę šią nuorodą.
„Nutūpęs spiečius. Taškytasis popierius“. Žiūrėti galite pasirinkę šią nuorodą.
„Sugautas raibulys. Marmuruotas popierius“. Žiūrėti galite pasirinkę šią nuorodą.
„Aukso sodas. Brokatinis popierius“ – spalio 12 d.
Komentarų nėra. Būk pirmas!