Vilniaus universiteto (VU) biblioteka pristato parodą „Vilniaus Aukštutinė pilis ikonografinėje ir dokumentinėje medžiagoje“. Jubiliejiniais atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės metais parengta ekspozicija siekiama pagerbti vieną iš valstybės simbolių – Gedimino pilies bokštą.

Parodoje eksponuojamos XIX–XX a. fotografijos iš Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus rinkinių. Iš viso parodoje yra eksponuojama apie 50 įvairių ikonografinių ir rašytinių dokumentų. Lankytojai gali susipažinti su žymiausiais senojo Vilniaus fotografų Juozo Čechavičiaus, Nikolajaus Ostankovičiaus, Mirono ir Giršos Butkovskių darbais.

J. Čechavičiaus darytose senojo Vilniaus panoramose pilis visada išlieka centrine miesto ašimi, puikiai matoma iš bet kurio priemiesčio. Broliai Butkovskiai parengė visą fotografijų albumą apie Vilniaus Aukštutinę pilį (plačiau žinomą Gedimino pilies vardu), kurį Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatorius K. Kšivickis 1906 m. dovanojo Vilniaus viešajai bibliotekai. Parodoje eksponuojamos kunigaikščių reprezentacinių rūmų ir vakarinio bokšto fotografijos, kuriuose atsiskleidžia pilies statybos technika, aplinka ir pastatų būklė praėjusiame amžiuje.

Pati pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino taikos sutartyje su Ordinu ir Rygos miestu. Joje rašoma, kad sutartis sudaryta „mūsų pilyje Vilniuje“. Žinoma, kad Gediminas savo pilies menėje priėmė ir apgyvendino popiežiaus legatų pasiuntinius. XIV a. daugėja Vilniaus pilies paminėjimų kryžiuočių rašytiniuose šaltiniuose, iš kurių matyti, kad Vilniuje būta trijų pilių: Aukštutinės, Žemutinės ir Kreivosios. Sunaikinę Kreivąją pilį, kryžiuočiai nesugebėjo sugriauti Žemutinės bei Aukštutinės pilių mūro sienų ir jų užimti.

Vilniaus pilies gynybines sienas ir pačią pilį dar XV a. gana išsamiai aprašė flamandų keliautojas Žiliberas de Lanua. Pagal jo aprašymą Vilniaus „pilis pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Viduje ji visa padaryta iš medžio. Tos pilies atšlaimas leidžiasi nuo aukšto kalno dviem šonais ligi apačios. Tame atšlaime, apjuostame mūrine siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę […].“

Rašytiniuose šaltiniuose dažnai pasitaikydavo užuominų apie nestabilius Aukštutinės pilies šlaitus ir pilies irimą. Vienu metu ji net buvo pritaikyta bajorų kalėjimui, tačiau dėl pastatų avarinės būklės joje uždrausta laikyti kalinius. 1613 m. buvo skundžiamasi, kad pilyje įkalintų bajorų tarnai, ateinantys jų aplankyti, svaido į pastatus akmenis ir taip rūmų stogams daro didelę žalą.

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai kalne iškasė tunelį – slėptuvę. Jos įėjimas buvo pietiniame kalno šlaite. Atėjus sovietų valdžiai tunelyje įrengtas laikinas amunicijos sandėlis, kuris vėliau buvo apleistas, požeminė slėptuvė užversta žvyru. 1955 m. siekiant kalną apželdinti buvo nurodyta ant jo pasodinti 800 klevų. Pokariu pilis ir atskiri jos pastatai ne kartą restauruoti ir galiausiai atverti lankytojams.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Aukštutinė pilis vėl buvo restauruota, patvarkyta teritorija aplink ją, sustiprintas ir pats kalnas. Šių dienų Aukštutinės pilies likimas labai jaudina visos Lietuvos žmones – pastarojo meto kalno nuošliaužos sukėlė nemenkas diskusijas viešojoje erdvėje

Paroda veikia VU bibliotekos Direkcijos koridoriuje (III a., Universiteto g. 3) iki balandžio 30 d.