Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos kartografijos kolekcijos – turtingiausios Lietuvoje ir vienos įdomiausių Rytų Europoje. Jų pagrindą sudaro VU profesoriaus Joachimo Lelevelio (1786–1861) asmeninis senosios kartografijos rinkinys. J. Lelevelis, pasaulinio masto mokslininkas, VU bibliotekai testamentu paskyrė savo asmeninę biblioteką, kurią sudarantis senosios kartografijos rinkinys ir dokumentinis palikimas – vieni svarbiausių istorinių rinkinių.

VU biblioteka kviečia pamatyti suskaitmenintą J. Lelevelio palikimą ir dalijasi VU mokslininkų, tyrinėjusių profesoriaus kolekciją, įspūdžiais.

Išskirtinės reikšmės palikimas

J. Lelevelio kolekcija iš Kurniko (Kórnik, Lenkija) bibliotekos pargabenta tik 1926 m. Išskirtinio profesoriaus indėliu į istorinės geografijos, numizmatikos, knygotyros ir kitus mokslus domisi įvairių šalių tyrėjai. J. Lelevelio rinkinyje yra tokių šedevrų kaip Ptolemėjaus, G. Merkatoriaus, J. Hondijaus atlasai. Ypatingą vertę turi J. Lelevelio rankraštiniai žemėlapiai.

Šiuo metu J. Lelevelio atlasų skaitmeninėje kolekcijoje – 399 istoriniai atlasai (tik keletas atlasų liko neskaitmeninti). Bibliotekoje saugoma 5638 vienetai J. Lelevelio knygų, Rankraščių skyriuje saugoma 716 dokumentų: fonde yra piešinių, brėžinių, kartografijos, rankraščių, fotografijų, saugomi net profesoriaus žemėlapiams spalvinti naudoti dažai ir jo plaukų sruoga. VU bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė Nijolė Klingaitė-Dasevičienė džiaugiasi, kad vis daugiau bibliotekos lobių tampa prieinami virtualiai. Biblioteka stengiasi išnaudoti kiekvieną progą atverti kultūros paveldą plačiajai visuomenei, mokslininkams, studentams.

„Ypatingos padėties akivaizdoje matome, kaip aktualu paveldą atverti virtualioje erdvėje, padaryti prieinamą kiekvienam vartotojui. Džiaugiamės, kad mūsų naujai pristatytos virtualios „nemiegančios kolekcijos“ sulaukė tokio visuomenės susidomėjimo. J. Lelevelio kolekcija – viena iš pačių vertingiausių bibliotekos lobyne. Ja domisi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių mokslininkai. Todėl mums svarbu ne tik ją išsaugoti, bet ir įnešti savo indėlį į pasaulio kultūros ir mokslo lobyną“, – tvirtina direktorė.

N. Klingaitės-Dasevičienės teigimu, VU biblioteka nuolat dalyvauja šios krypties projektuose stengdamasi atliepti universiteto mokslininkų, tarptautinės mokslo bendruomenės, plačiosios visuomenės kultūros poreikius, atverti kelius naujiems tyrimams, mokslininkų bendradarbiavimui.

J. Lelevelio veikalai – iššūkis mokslininkams

J. Lelevelio indėlis svarbus daugelyje gretutinių mokslo sričių: numizmatikoje, istorinėje geografijoje, genealogijoje, heraldikoje, knygotyroje. Profesoriaus kolekcijoje – daug vertingų šių sričių knygų, objektų, jo paties parašytų veikalų. Knygotyrininkė doc. Alma Braziūnienė tyrinėja J. Lelevelio palikimą ir domisi jo asmenybe, yra parengusi ne vieną publikaciją, susijusią su žymaus istoriko darbais ir dovanota kolekcija.

Doc. A. Braziūnienė su J. Lelevelio kolekcija, jo asmenine biblioteka ir kartografiniu rinkiniu susidūrė dirbdama VU bibliotekos Retų spaudinių skyriuje. Pagrindiniai šio rinkinio objektai buvo panaudoti reprodukuojant LDK žemėlapius 1999 m. „Vagos“ išleistame žemėlapių faksimilių leidinyje „Senieji Lietuvos žemėlapiai iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių“. Vėliau mokslininkė spaudai rengė J. Lelevelio veikalo „Dvejetas bibliografinių knygų“ lietuviškąjį vertimą.

„Man teko ir redaguoti tekstą, ir derinti komentarus prie teksto. Daug ką teko aiškintis, tikslinti, peržiūrėti iš naujo, tikrinti tekste minimus autorius ir jų veikalus internetinėse duomenų bazėse. Mat J. Lelevelio „Dvejetas bibliografinių knygų“, išleistas Vilniuje Juozapo Zawadskio spaustuvėje 1823 ir 1826 m. – sudėtingas tekstas ne tik vertėjai, bet ir jį skaitančiam: be apibrėžtesnės skyrybos ženklų sistemos, jame pramaišiui eina paties J. Lelevelio mintys, kitų autorių citatos, jų veikalų pavadinimai ir J. Lelevelio komentarai“, – pasakoja mokslininkė.

Pasak doc. A. Braziūnienės, skaityti ir suprasti tokį tekstą nėra lengva, o vietomis jis tampa sunkiai iššifruojamas: „Ne veltui J. Lelevelis guodėsi, kad jo antrojo tomo rankraštis J. Zawadskio spaustuvėje išgulėjo metus nesurinktas. Veikalas buvo iššūkis visai prie jo dirbusiai komandai – trečiajame tome, pasirodžiusiame 2016 m., yra Aušros Navickienės straipsnis ir anotuota asmenvardžių rodyklė, parengta Vido Račiaus ir Viktorijos Vaitkevičiūtės.“

Europai ir pasauliui reikšminga kolekcija

Doc. A. Braziūnienės teigimu, ši kolekcija VU bibliotekoje – išskirtinės vertės: „Ir asmeninės J. Lelevelio bibliotekos, ir jo kartografinio rinkinio vertė didelė, tai akivaizdu. Dabar nesiimčiau lyginti jų su kitomis įvairiose pasaulio atminties institucijose esamomis asmeninėmis kolekcijomis (tai galėtų būti įdomi atskiro straipsnio tema), bet aišku, kad iš Lietuvos atminties institucijose saugomų kolekcijų šie du J. Lelevelio rinkiniai yra vieni iš pačių seniausių.“

Knygotyrininkė pabrėžia, kad svarbų darbą atliko ir reikšmingai prie kolekcijos išsaugojimo prisidėjo Lietuvos mokslininkai ir universiteto darbuotojai.

„Lenkiu galvą prieš tuos Vilniaus Stepono Batoro universiteto bibliotekos žmones, kurie šį J. Lelevelio knygų paveldą 1926 m. pargabeno iš Kurniko į Vilnių ir turėjo nuovokos šių knygų neišskirstyti, saugoti in corpore. Čia daug nusipelnė Mikolajus Dzikowskis, dirbęs Vilniaus universiteto bibliotekoje. Jis 1930–1939 m. vadovavo naujai įkurtam kartografijos skyriui, sudarė ir spaudai parengė „Vilniaus universiteto bibliotekos atlasų katalogą“ (1935–1940), deja, nebaigtą spausdinti“, – pasakoja doc. A. Braziūnienė.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad J. Lelevelio kolekcija – vertingas šaltinis įvairiems humanitarinių mokslų (istorijos, knygos mokslo, bibliografijos istorijos, kartografijos ir kt.) tyrimams: „Šių rinkinių tyrimai iš esmės neišsenkami, galimi įvairiais aspektais ir įvairiomis paradigmomis. Būtų galima pageidauti specialesnių, atnaujintų, apibendrintų straipsnių apie šiuos rinkinius kaip spausdintinio paveldo objektus. Pavyzdžiui, būtų galima palyginti dar 1933 m. skelbtą M. Ambroso straipsnį apie J. Lelevelio kartografinį rinkinį su šiandienos situacija.“

Įkvepianti mokslininko asmenybė

Pasak doc. A. Braziūnienės, yra manančių, kad J. Lelevelio dėka turime vieną turtingiausių kartografijos kolekcijų, vertinant kolekcijos dydį, galime būti net penkti Europoje. Tačiau mokslininkė pabrėžia, kad tai labai priklauso nuo to, kokiu požiūriu kolekcijos lyginamos.

„Ar kolekcijos lyginamos pagal dydį, vertę? O svarbiausia, kokiame kontekste – ar, tarkim, XIX a. vidurio, kai J. Lelevelis rinko atlasus ir žemėlapius, ar šiandienos? Bet kokiu atveju jis pats gerai suprato savosios kartografijos kolekcijos vertę, laiškuose broliui Adamui Jacekui Protui yra rašęs, kad tokio rinkinio kaip jo atlasai ir žemėlapiai neturi nei Vilniaus, nei Varšuvos universitetų bibliotekos. VU bibliotekos atveju, manyčiau, reikšmingiausia, kad kaip tik čia saugomas jo sukauptas spausdintinis ir rankraštinis paveldas“, – pasakoja knygotyrininkė.

Doc. A. Braziūnienė teigia, kad išskirtinė ne tik J. Lelevelio sukaupta kolekcija, bet ir pati jo asmenybė – profesorius buvo labai išsilavinęs, turėjo ir literato gabumų, subtilų humoro jausmą ir nevengė saviironijos. Knygotyrininkė sako, kad nors J. Lelevelio tyrimų laukas buvo itin platus, kiekvieną sritį jis nagrinėjo labai atsakingai, įdėmiai ir išsamiai.

„Tipiškas mokslininkas iš didžiosios raidės. Visą gyvenimą paskyręs mokslui, tik jam atsidavęs, nekreipęs dėmesio į kasdienybės ir buities dalykus. Eruditas, labai plataus masto tyrėjas. Rašydamas sausą mokslinį tekstą, jis leidžia sau nukrypti nuo dėstomos temos, įterpti ištisus puslapius beletristinių dalykų, glaudžiai susijusių su jo dėstomu dalyku, nuobodžiausias temas geba susieti palyginimais, epigrafais iš pasaulio literatūros klasikų. Kaip pats yra išsitaręs: „Mokslas buvo viso mano gyvenimo užsiėmimas. Jis yra antroji mano Tėvynė“, – pasakoja doc. A. Braziūnienė.