Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje praktiką atliko iš Paryžiaus (Corvisart-Tolbiac lycée des Arts Graphiques et Arts du Livre) atvykusi studentė Yvanie Streiff. Ji jau ne pirma šios mokyklos atstovė, atradusi Lietuvą kaip naują kryptį ir VU biblioteką kaip įdomios patirties ir vertingų žinių suteikiančią įstaigą.

Požiūris į restauravimą – kintantis

Studentę globoję patyrę bibliotekos restauratoriai Ieva Rusteikaitė ir Sigitas Tamulis – vienas iš kito besimokantys specialistai, nes šiuo metu tokios specialybės studijos universitete nevykdomos. Anksčiau restauratorius rengė VU Chemijos fakultetas, popieriaus restauratorius, knygrišius – Vilniaus kolegija. Šiuo metu VU bibliotekoje dirbantys restauratoriai patirties įgijo mokydamiesi darbe.

Požiūris į restauravimą taip pat keitėsi. S. Tamulis prisimena, kad iki įsteigiant VU bibliotekoje restauravimo skyrių, knygos ir jų įrišai buvo taisomi VU leidyklos knygrišykloje, kurios darbo pobūdis gerokai skyrėsi nuo dokumentinio paveldo restauravimo principų.

„Būsimieji specialistai daug studijavo dirbdami, mokėsi, patirties sėmėsi tyrinėdami, atkurdami senuosius įrišimus. VUB restauravimo skyrius įkurtas prieš 50 metų ir savo darbą pradėjo beveik tuščioje vietoje, nuo pradžių, nes tarpukariu bibliotekoje dirbę lenkų restauratoriai nepaliko savo įrangos ir neperdavė patirties“, – sako restauratorius.

Restauravimo ištakos – VU bibliotekoje

Dabartinių Lietuvos knygų restauratorių rengimo bazė ir buvo VU biblioteka, čia glūdi visų kitų bibliotekų restauravimo skyrių ištakos. Nuo 2008 m. čia atsirado ir restauratorių rengimo, kvalifikaciniai reikalavimai. Bibliotekoje įsikūrusi ir Vilniaus knygrišių gildijos būstinė, kurios steigėjai – didžiųjų bibliotekų restauratoriai, tad nuolat bendradarbiaujama, keičiamasi technologijomis, plečiamas akiratis.

„Bibliotekos restauravimo skyriuje dirba daugelio sričių ekspertai, vieni baigę chemiją, kiti Istorijos fakultetą, Dailės akademiją, klasikines kalbas. Tai praplečia galimybes, nes restauruojant vertingą objektą reikia visų sričių ekspertų, norint darbą atlikti gerai. Bendradarbiaujama su P. Gudyno restauravimo centru, kitomis bibliotekomis“, – pasakoja S. Tamulis.

Restauratoriai pripažįsta, kad praktikantai leidžia atrasti naujus mokymo metodus, informacijos, profesijos perdavimo įgūdžius. Tai, kad Prancūzijos knygrišiai domisi mūsų darbo tradicijomis ir atvyksta čia mokytis, rodo didelį pasitikėjimą ir Lietuvos specialistų vertinimą. Dalytis šios srities žiniomis yra labai svarbu, nes tai užtikrina paties amato gyvavimą. Vis dėlto Lietuvoje vis dar nėra būdų sistemiškai ir be pertrūkių ugdyti būsimus knygų restauratorius, kurie ateityje dirbs su šalyje saugomu dokumentiniu paveldu.

Praktikantai įgyja vertingos patirties

Būsima knygrišė Yvanie Lietuvoje lankėsi pirmą kartą, o prieš tai apie mūsų šalį visai nieko nežinojo. Studentė svarstė ir apie praktiką Italijoje, bet anglų kalbos mokytoja patarė rinktis VU biblioteką Lietuvoje.

Studentė sako, kad praktika VU bibliotekoje buvo įdomi ir naudinga – ji mokėsi valyti knygas, restauruoti popierių, įrišus, dirbti su medžiu ir oda, tuo tarpu savo mokykloje mokėsi tik meninio įrišimo. Prancūzijoje knygų įrišimo menas turi gilias tradicijas, tačiau išgyventi iš tokio rankų darbo – sudėtinga. Bibliotekose tokių specialistų netrūksta, todėl darbą susirasti nelengva.

„Prancūzijoje knygrišio profesija lengviau įgyjama, lengviau įstoti, bet ir atlyginimai mažesni, o restauravimas – jau aukštesnė kategorija, ilgesni studijų metai. Dar nesu apsisprendusi, kuriuo keliu pasuksiu, bet tikrai rekomenduosiu kitiems studentams VU biblioteką praktikai. Daug ko išmokau, sužinojau kartu su profesionaliais restauratoriais gamindama istorinį knygos modelį“, – sako studentė.

Lietuvoje Yvanie didelį įspūdį paliko neaukštos muziejų ir koncertų bilietų kainos studentams, palyginti su Prancūzija. Merginai nebuvo sudėtinga prisitaikyti, didesnių kultūrinių skirtumų nepajuto, tik minėjo, kad Vilniuje pirmą kartą pamatė troleibusą. Pernai M. Mažvydo bibliotekoje praktiką atlikusi jos kolegė skundėsi, kad buvo sudėtinga susikalbėti, o jai tokių problemų nekilo. Jauni žmonės visi moka anglų kalbą, smagu buvo išmokti ir kelis lietuviškus žodžius.

Išaugo susidomėjimas senaisiais įrišais

Kiekvienas praktikantas kartu su patyrusiais meistrais gamina istorinį įrišo rekonstrukcijos modelį, kurį parsiveža į savo mokyklą. Tokį į Paryžių parsivežė ir Yvanie. Paklaustas, kas sudėtingiausia mokant amato, perduodant patirtį, S. Tamulis sako, kad svarbu mokėti prisitaikyti prie aplinkybių: „Žiūri, kokius įgūdžius žmogus turi, ir mokai savo pavyzdžiu. Merginos neturi darbo obliumi ar grąžtu patirties, o vaikinai – siuvinėjimo, pynimo. Prancūzė neturėjo jokios patirties dirbti su metalo įrankiais, su medžiu.“

Restauratorius pajuokavo, kad ir šią praktikantę reikėjo stabdyti, aiškinti, kad atkuriant viduramžių įrišus nereikia stengtis visko daryti gražiai, tobulai, mat viduramžiais patyrę meistrai dažnai jau nebeturėdavo gero regėjimo, kartais uždėdavo kreivą spaudą ar kreivai nukirpdavo odą. Jam tai atrodo gražu, įdomu, tarsi meistro paliktas ženklas, laiko antspaudas.

Istoriniai senųjų knygų įrišų tyrimai visame pasaulyje pradėti ne taip jau seniai, XX a. pabaigoje. Kadangi knygas įrišinėdavo vietos meistrai, labai įdomu, kaip jie mokėsi, kaip perimdavo patirtį ir iš pameistrių tapdavo meistrais, kaip per besimokančius pameistrius mados, technologijos atkeliaudavo ir į LDK, į Vilnių.

Restauratoriai džiaugiasi, kad vis daugiau dėmesio skiriama istoriniams senųjų įrišų tyrimams. Jiems įdomios ne tik spausdintos knygos, bet ir bibliotekoje saugomi rankraštiniai dokumentai. Šiuo metu restauratorių tyrinėjami senųjų LDK teismų aktų knygų įrišai labai skiriasi ne tik nuo senųjų spausdinių, bet ir tarpusavyje, rodo didelę atskirų miestų, magistratų praktikos įvairovę: panašu, kad vienos knygos įrištos ne profesionalų knygrišių (veikiau raštininkų), o kitos – labai meistriškai ir prabangiai. Ne kiekvienas žmogus gali dirbti tokį darbą. Reikia ne tik specialių žinių, bet ir polinkio į menus, darbščių rankų.