Invazinių šliužų, praėjusiais metais tapusių tikru galvos skausmu mūsų šalies sodininkams, tema artėjant šiltajam metų sezonui tampa vėl aktuali. Pasak Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biologo Manto Adomaičio, neabejotina, kad, nepaisant neįprastai pastariesiems metams šaltos žiemos, šie gyviai vėl niokos mūsų sodus bei daržus, todėl jų invazijai reikėtų ruoštis iš anksto.

Gyvybės mokslų centro biologas Mantas Adomaitis

Artėjant šiltajam sezonui, vėl su nerimu pradedame mąstyti apie invazinių šliužų antplūdžius. Priminkime, kas tai per gyvis ir kodėl jis taip niokoja mūsų sodus ir daržus.

Lietuva nėra šių šliužų natūrali tėvynė. Ilgą laiką manyta, kad jie kilo iš Luzitanijos srities Pirėnų pusiasalyje. Todėl ir gavo tokį pavadinimą. Bet nauji genetiniai tyrimai parodė, kad jų kilmės vieta greičiausiai yra Prancūzijoje. Nustatyta kad ten jų buvo dar prieš paskutį ledynmetį. O praėjusiame amžiuje šie šliužai pradėjo plisti Europoje.

Kokiu būdu Vakarų Europos šliužai atkeliavo į mūsų šalį?

Greičiausiai jie atkeliavo žmogaus „dėka“, nors ir sunku spėlioti, ar buvo atvežti tiesiai, ar iš trečiosios šalies. Toks variantas taip pat visiškai logiškas, nes importuojame daržoves, gėles, sodinukus iš įvairių Europos valstybių, į kurias jie kartu su, pavyzdžiui, prekėmis ir galėjo atkeliauti. Tikrai negalima sakyti, kad jie atvežti specialiai – tikriausiai šliužai buvo ko nors prikibę ir taip atkeliavo iki Lietuvos.

Bet net ir nustačius, kaip šie gyviai pateko, o gal vis dar patenka į Lietuvą, situacijos tai per daug nekeistų – jie jau įsitvirtino Lietuvoje ir sėkmingai bei gausiai čia dauginasi.

Galbūt invazinėmis rūšimis reikėtų džiaugtis, o ne jų bijoti?

Invazinės rūšys ypatingos tuo, kad atranda geras sąlygas išgyventi ir daugintis. Be to, jas išnaikinti labai sunku, nes jei gyvis jau prisitaikė prie gamtos, ji jam „tiko ir patiko“, natūraliai jis dažniausiai neišnyks. Dar vienas invazinės rūšies bruožas – ji labai sparčiai dauginasi. Vienas šliužas gali padėti iki 400 kiaušinėlių. Iš jų maždaug pusė išgyvena, taigi šių gyvių vislumas yra nepaprastai didelis. Todėl kovoti su invazinėmis rūšimis reikia patiems, tam įpareigoja valstybė. Tokių atvejų Lietuvoje išties žinome, turbūt garsiausia invazinė rūšis, tiesa – atstovaujanti augalų pasaului, yra Sosnovskio barščiai. Šiems „nekviestiems svečiams“ išnaikinti kasmet skiriama lėšų.

Vienas šliužas gali padėti iki 400 kiaušinėlių

Invazinės rūšys yra nepageidaujamos turbūt ne tik todėl, kad jos „atvyko nekviestos“?

Invazinės rūšys naikinamos ne šiaip sau, o todėl, kad jos yra kenksmingos mūsų gamtai ir žmogui. Invazinius Sosnovskio barščius naikiname todėl, kad jie pavojingi žmogaus sveikatai. Invazinius šliužus turime naikinti todėl, kad jie yra tiesioginis žmogaus konkurentas dėl maisto šaltinio. Jie maitinasi tuo pačiu, ką mėgstame ir mes, ką auginame soduose ir daržuose. Invaziniai šliužai puikiai prisitaikė prie žmogaus sukurtos dirbtinės aplinkos soduose ir sodybose ir mėgaujasi mūsų derliumi. Be to, luzitaniniai arionai paveikia vietines ekosistemas, nes išplinta šalia gyvenviečių esančiuose parkuose ir miškuose. Yra pastebėta, kad natūraliose vietose jie išstumia vietinius moliuskus.

Kokie invazinių šliužų naikinimo būdai efektyviausi?

Turbūt vienas efektyviausių būdų naikinti šiuos šliužus – sode ar darže rinkti rankomis, o po to naikinti. Tik labai svarbu tą daryti kasdien ir kruopščiai, ypač atidžiai apžiūrint tuos plotus, kuriuos jie labiausiai mėgsta. Šie šliužai labai mėgsta slėptis nuo tiesioginės saulės, nes neturi apsaugančios kriauklės, o tai mums gali padėti aptikti jų slėptuves.

Reikia nuodugniai patikrinti komposto krūvas, nenušienautus žolynus, įvairius tarpus, plyšius. Rekomenduojama pakelti ant žemės esančius daiktus, pavyzdžiui, dėžes, vandens talpyklas, lentas, nes po jais taip pat dažnai slepiasi invaziniai šliužai.

Be rankinio naikinimo, VU GMC mokslininkai – aš ir doc. Grita Skujienė – tyrėme ir cheminio naikinimo galimybes. Praėjusių metų pabaigoje žurnale „Insects“ pasirodė mūsų aprašytas tyrimas, kuriame nagrinėjome augalinio ekstrakto su glikozidais saponinais poveikį šliužams. Paaiškėjo, kad ši medžiaga yra nuodinga šliužams, efektyviau veikia žemose temperatūrose, yra nuodingesnė suaugusiems šliužams nei jaunikliams, bet dar nuodingesnė sliekams, todėl šios priemonės negalėtume vadinti saugia aplinkai. Taip pat ir cheminiai moliuskocidai, šiuo metu esantys prekyboje, sumažina šliužų žalą augalams, bet gali pakenkti kitiems gyviams, paukščiams, todėl jų naudoti tikrai nerekomenduočiau. Verčiau nepatingėkime kasdien surankioti invazinius šliužus, o paskui juos sunaikinti tokiu būdu, koks jums atrodo priimtiniausias. Be to, mažus plotus gana sėkmingai apsaugo ant tvorelių ar vazonų klijuojama varinė juostelė.

Ar Lietuvoje nėra rūšių, galinčių šiuos šliužus išnaikinti natūraliai?

Deja, žmogaus veikla vienoms rūšims – šiuo atveju invaziniams šliužams – smarkiai patarnauja, kitoms – smarkiai kenkia. Mūsų šalyje dėl žmogaus veiklos sumažėjo rupūžių, kurmių, ežių, žalčių ir kitų gyvūnų, kurie galėtų maitintis šliužais. Mažėjant natūralių priešų, invaziniai šliužai vis labiau plinta mūsų šalyje.

Invazinės rūšies įsitvirtinimo tam tikroje vietovėje sėkmės paslaptis ir yra ta, kad jos neišnaikino kitos rūšys. Tai reiškia, kad jei šliužai tapo mūsų ekosistemos dalimi, jų neišnaikino ir neišnaikins kitos rūšys.

Dar viena priežastis, kodėl vietinės rūšys nesunaikino invazinių šliužų – jos mieliau renkasi vietinius šliužus ar kitą įprastinį maistą. Manoma, kad luzitaniniai arionai mūsų šalies rūšims yra nepatrauklūs ir todėl, kad išskiria atbaidančias gleives.

Tiesa, žinoma, kad šiuos šliužus noriai lesa bėgikės (Indijos) antys. Šios antys yra puikios savo gyvenamosios aplinkos „sanitarės“, nes maitinasi sraigėmis, varlėmis, šliužais, karkvabaliais. Lietuvoje yra žmonių, laikančių šias antis savo sodybose kaip apsaugą nuo šliužų. Tuo tarpu vietiniai mūsų šalies paukščiai, kiek žinoma, šiais šliužais nesimaitina.

Invazinės rūšies įsitvirtinimo tam tikroje vietovėje sėkmės paslaptis ir yra ta, kad jos neišnaikino kitos rūšys

Jei invaziniai šliužai nebijo būti išnaikinti kitų rūšių, galbūt juos įveikė šalta lietuviška žiema?

Žiema, kuri buvo prieš metus, pasižymėjo neįprastai šiltais orais. Net žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių žiemų temperatūras orai, vyravę 2019–2020 m. žiemą, buvo išties anomaliniai ir tai atsiliepė gamtos virsmui. Štai todėl invazinių šliužų populiacijai tokie orai tapo tikra dovana. Po neįprastai šiltos žiemos daug šliužų jauniklių išgyveno, todėl praėjusią vasarą jų knibždėte knibždėjo mūsų soduose ir daržuose.

Tačiau šių metų žiema, ypač kai kurie jos laikotarpiai, pasižymėjo kelerius metus nematytais orais – stipraus šalčio įsiveržimais, trunkančiais gan ilgą laiką. Turbūt ne vienam sodininkui ar daržininkui kilo viltis – galbūt šliužai iššalo ir nebereikės kovoti su jų antplūdžiais.

Tačiau galima manyti, kad sniegas ne tik šliužus, bet ir nemažai kitų gyvių apsaugo nuo sušalimo. Šliužų slėptuves šią žiemą užklojęs sniegas turbūt tapo tam tikru „šildytuvu“, neleidusiu šaltam orui skverbtis į šių gyvių buveines. Todėl tikėtis, kad šią vasarą nesulauksime invazinių šliužų antplūdžio mūsų soduose, daržuose ir netgi miestų pievose, būtų naivu.

Atrodo, kad invaziniai šliužai dėl jų vislumo bei tinkamų sąlygų Lietuvoje įsitvirtina ilgam. Ar ateityje gyvensime greta jų?

Jei jų nenaikins žmonės, ši rūšis ir toliau sėkmingai įsitvirtins mūsų šalyje. Panašu, kad dabartinis Lietuvos klimatas jiems patinka netgi labiau nei Vakarų Europos, kur dėl klimato kaitos vasaros tampa vis sausesnės ir karštesnės. Augalijos, kuria invaziniai šliužai gali maitintis, tikrai netrūksta, o šiltos arba snieguotos žiemos leidžia jiems išgyventi šį laikotarpį ir pasiruošti „vasaros džiaugsmams“.

Tačiau galvojant apie ateities tendencijas, labai gali būti, kad toliau šylant klimatui sąlygos gyventi Lietuvoje jiems prastės ir šios rūšies paplitimas mažės. Vis dėlto toks reiškinys gali būti tik natūraliose vietovėse. Soduose, daržuose nebus sausrų ir patys žmonės laistydami palaikys šiems gyviams tinkamas sąlygas

Net ir užėjus sausroms, nenustebčiau, kad šie gyviai rastų išeičių, pavyzdžiui, patrauks dar toliau, kur tinkamesnė gyvenamoji aplinka. Tokia jau gyvybės mūsų planetoje ypatybė – prisitaikyti ir išlikti.