Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) dainų ir šokių ansamblis – seniausias ansamblis Lietuvoje – šiemet švenčia 85 metų jubiliejų. Susibūręs dar tarpukario Lietuvoje, iš mažo šokėjų ratelio ansamblis išaugo iki daugiau nei šimtą studentų vienijančio kolektyvo. Net šalį okupavus sovietams ir naciams ansamblis tęsė veiklą. Nors ne sykį keitėsi jo pavadinimas ir repeticijų vietos, tačiau dėl aktyvių studentų kolektyvas sugebėjo išsaugoti tautinio meno tradicijas.

VU ansamblio įkūrėjos kelias

Ansamblio istorija neįsivaizduojama be Genovaitės Dumčiūtės-Breichmanienės (1919–2016) – VU dainų ir šokių ansamblio įkūrėjos ir pirmosios šokėjų grupės vadovės, kuri dar 1940 m. pradžioje subūrė skaučių merginų šokių ratelį ir taip pradėjo kolektyvo kelią.

Ji buvo aktyvios tarpukario studentės pavyzdys – ne tik puiki filologė, bet ir aktyvi skautė, šaulė, tautinių šokių šokėja. Lietuvybę ir patriotizmą ansamblio įkūrėja vertino nuo vaikystės: „Aš priklausau tai pirmajai kartai, kuri mokslą ir išsilavinimą gavo laisvoje tėvynėje. Mokyklos ir tėvų buvome auklėjami patriotine dvasia. Nuo pat pirmųjų dienų mokykloje žinojom, kad Vilnius yra mūsų sostinė, tik lenkų okupuota. Dainavome dainas, deklamavome eiles vis apie mūsų sostinę Vilnių, kuris ir vėl bus Lietuvos sostinė, vėl bus atvaduotas…“

Kaip prisiminė G. Dumčiūtė-Breichmanienė, tų pačių metų pavasarį skaučių studenčių korporacijos šokių ratelis koncertuodavo studentų renginiuose bei išvykose aplink Vilnių, o repeticijos ir studentiškas gyvenimas virė kukliame studentų bendrabutyje, Tauro gatvėje Nr. 4.

Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė

Draudimai nesustabdė šokio ir dainos

1940 m. liepos 31 d., praėjus daugiau nei mėnesiui po Sovietų Sąjungos okupacijos, VU senato protokoluose pasirodė svarbus ir gąsdinantis įrašas: uždraudžiamos universitete veikusios studentų organizacijos.

Pasikeitusias nuotaikas Vilniuje, universitete ir bendrabutyje savo atsiminimuose fiksuoja ir tuometinė studentė G. Dumčiūtė-Breichmanienė: „Mane pasikvietė rektorius Mykolas Biržiška ir pasakė, kadangi korporacijos yra uždarytos, tautinių šokių grupė negali dirbti korporacijos vardu. Jis sakė, kad grupė gražiai pasirodė ir jis nenorėtų, kad ji iširtų. (…) Rektorius manęs paprašė pasilikti ir toliau mokyti mergaites tautinių šokių. Jis pažadėjo, kad grupė vadinsis Vilniaus universiteto tautinių šokių grupe, galės repetuoti universiteto salėse ir taip pat pasirodys kartu su universiteto choru. (…) Tai ir buvo Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio pradžia.“

Nors organizacijos buvo uždraustos, pats VU rektorius M. Biržiška siekė išsaugoti lietuvių tautinį meną tarp studentų. Tai buvo didelė paskata veikti, o ir skautės merginos buvo susibičiuliavusios, vienodų vertybių vedamos, tereikėjo ištikimos vedlės – Genovaitės.

Taigi šokių ratelis sovietų okupacijos metais ne tik tęsė savo veiklą, bet ir rektoriaus paskatintas pradėjo bendradarbiauti su VU choru. Kaip rašoma 1957 m. rugpjūtį išleistame pasaulio lietuvių dienraščio „Draugas“ numeryje, toks studentų palaikomas ir vadovaujamas būrelis nuo 1941 m. pasirodydavo įvairiomis progomis: nuo koncertų sužeistiems lietuvių ir vokiečių kariams ligoninėse iki dalyvavimo pavasarinėse šventėse drauge su kitais chorais.

Dalis pirmosios Vilniaus universiteto tautinių šokių grupės 1941 m. gegužės mėnesį. VU ansamblio archyvo nuotr.

Ištremtas vadovas

1942 m. vokiečių okupuotame Vilniuje G. Dumčiūtė-Breichmanienė baigė VU ir sustabdė savo veiklą tautinių šokių grupėje. Tęsti jos darbus buvo išrinktas buvęs VU studentas, tuometinis valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokėjas Zenonas Parulis. Jis į kolektyvą pasikvietė studentų vaikinų, todėl šokėjų grupė tapo mišri.

Naujasis vadovas sklandžiai perėmė ansamblio vairą – jau lapkritį kolektyvas viešai pasirodė VU didžiojoje auditorijoje per studentų literatūros vakarą, o žiemą buvo užmegzti ryšiai su Vilniaus priešgaisrine apsauga.

Kadangi VU okupacijos metais nebuvo šildomas, ansambliui buvo leista repetuoti Vilniaus priešgaisrinės apsaugos patalpose. Deja, kūrybinė Z. Parulio veikla ansamblyje truko neilgai – atvirai kritikavęs sovietinę santvarką ir priklausęs sukilėlių būriui, kolektyvo vadovas buvo suimtas ir ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą, kur praleido 9 metus.

1943 m. kovo 17 d., kai Lietuva patyrė vokiečių valdžios represijas ir buvo uždarytos aukštosios mokyklos, kolektyvas vadintis universiteto ansambliu nebegalėjo. Tačiau glaudūs jo narių ryšiai neleido grupei išsiskirstyti.

Ansamblio likimas rūpėjo ne tik studentams – netrukus jam padėti pasisiūlė Vilniaus priešgaisrinės apsaugos viršininkas Valerijonas Šimkus. Taip kolektyvas tapo Priešgaisrinės apsaugos dainų ir šokių ansambliu. Šis ansamblis daug koncertavo, per pusantrų metų aplankė 33 vietoves Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tuo metu tokie koncertai negalėjo vykti be priežasties, todėl dažniausiai jie buvo organizuojami kaip priešgaisriniai mokymai gyventojams, po kurių vykdavo dainų ir šokių ansamblio pasirodymas. Šis ansamblis taip pat rengė įvairius pasirodymus su Marija Baronaite – viena pirmųjų kūno kultūros, tautinių šokių propaguotojų Lietuvoje.

Vilniaus srities priešgaisrinės apsaugos viršininkas Valerijonas Šimkus ansamblio narių apsuptyje. VU ansamblio archyvo nuotr.

Neužrašyti istorijos puslapiai

1940 m. pirmosios pusės VU senato protokolai liudija, kad tuo metu VU veikė nemažai studentiškų organizacijų – skautai, filomatai, meno draugija, bet VU dainų ir šokio ansamblis minimas nebuvo. Panašu, kad šokėjų ratelis veikė kaip skautų organizacijos ar Priešgaisrinės apsaugos kolektyvas.

Ansamblis kaip VU kolektyvas rašytiniuose šaltiniuose paminimas tik 1944-aisiais, kai sovietams sugrįžus į Vilnių ir ėmus tvarkyti apleistus VU pastatus rudenį studentai panoro sugrįžti prie kolektyvo veiklų. Vadovauti ansambliui ėmėsi tuometis medicinos studentas Juozas Didvalis. Ansamblio nariai buvo surinkti sniego gniūžtės principu – per draugus, pažįstamus ar netikėtai VU sutiktus žmones. Prie šio ansamblio prisijungė ir pirmieji nariai iš Priešgaisrinės apsaugos dainų ir šokių ansamblio, žinia apie buriamą grupę sklido ir meno saviveiklos vakaruose fakultetuose.

Ansamblio nariai su G. Dumčiūte-Breichmaniene 2012 m. birželį Bostone, JAV. VU ansamblio archyvo nuotr.

Laikui bėgant VU dainų ir šokių ansamblis sparčiai augo – atsirado kelių sudėčių choras, šokėjų grupės, išaugo liaudies instrumentų orkestras (vienu metu buvo ir atskira skudutininkų grupė). XX a. 7–8 dešimtmečiai buvo gausiausi ansamblio narių ir koncertų. Kolektyvas turėjo keletą vadovų, tarp garsiausių – Juozas Lingys, Vladas Bartusevičius, Juozas Gudavičius, Elena Morkūnienė, Vidas Aleksandravičius, Tamara Kalibataitė, Daiva Čičinskienė. Dauguma jų buvo pripažinti nusipelniusiais artistais ir kūrėjais, o lėta vadovų kaita formavo vientisą ansamblio stilistiką, meninę kryptį ir vidines tradicijas.

Šiandien ši kelionė tęsiasi – ansamblio nariai, buvę ir esami, yra gyva šios istorijos dalis. Ansambliui minint 85 metų jubiliejų, kviečiame visus kada nors šokusius, grojusius ar dainavusius VU dainų ir šokių ansamblyje įrašyti savo vardą į jo istorijos puslapius užpildant ansamblio narių registrą.