Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto lektorius dr. Darius Dilijonas įsitikinęs – gerų paskaitų receptas yra 20 % teorijos, 50 % patirties ir 30 % dialogo su studentais, o už visus oficialius įvertinimus ir apdovanojimus jam svarbiau studentų palankumas. Informacijos sistemų ir kibernetinės saugos bei finansų technologijų (FinTech) programų studentams paskaitas skaitantis D. Dilijonas, praėjusiais metais pripažintas geriausiu dėstytoju, pasakoja apie patirtį versle bei universitete ir kelią dėstymo link.

Kaip tapote dėstytoju?

Niekada neplanavau būti dėstytoju, ko gero, nulėmė mano prigimtis ir charakterio bruožai – kūrybiškumas, nuolatinis domėjimasis naujovėmis. Jau pirmaisiais studijų metais dauguma dėstytojų sakė, kad ir aš galėčiau dėstyti. Kartais net per paskaitas komentuodavau ar patarinėdavau savo grupės draugams, todėl kai kurie dėstytojai juokais klausdavo, gal pats noriu ir užsiėmimui vadovauti. Turbūt jautė konkurenciją… Iš tikrųjų dėstyti pradėjau ketvirtame bakalauro kurse, kai ėmiau skaityti paskaitas savo kurso draugams.

Tiesą sakant, man dėstymas niekada nebuvo darbas, tai labiau mėgstamas užsiėmimas – hobis. Man patinka bendrauti su studentais, matyti jų netradicinį mąstymą. Dėstymas mane skatina tobulėti ir nuolatos atnaujinti žinias. Visada džiugu žinoti, kad jiems patinka su manimi dirbti ir jie vertina žinias, kuriomis su jais dalinuosi. Tarpusavio supratimas tarp studentų ir dėstytojo yra būtinas, norint užtikrinti kokybišką edukacijos procesą.

Kokie Jūsų moksliniai interesai?

Mane žavi dirbtinio intelekto technologijų taikymas finansų ir sveikatos srityse. Per pastaruosius 15 metų teko dalyvauti įvairiuose moksliniuose projektuose, kurių metu buvo plėtojami įvairūs finansų technologijų ir prevencinės sveikatos sprendimai. Viename iš projektų mes kuriame automatinį audito asistentą, kuris be žmogaus įsikišimo gali apdoroti įvairialypius įmonių duomenis ir atlikti kompanijos veiklos auditą, prognozuoti jos finansinį likvidumą ir nustatyti netipinius finansų veiklos įvykius.

Kitame projekte mes siekiame sukurti sveikatos prevencijos asistentą, kuris, panaudodamas įrenginių duomenis, gali prognozuoti galimas ligų rizikas ir teikia rekomendacijas, kaip turėtų keistis gyvenimo įpročiai, kad būtų išvengta sveikatos problemų. Viską atlieka dirbtinio intelekto sistemos, naudojančios įvairius mašininio mokymo algoritmus. Nustebtumėte sužinoję, kiek daug gali apibūdinti žmogaus širdies pulso ir fizinio aktyvumo duomenys! Jais remdamiesi mes galime modeliuoti žmogaus socialinius veiklos ciklus (miego kokybę, atpažinti streso situacijas ir kita) ir geriau suprasti, kaip jo elgsena paveikia sveikatos būklę.

Savo darbais noriu prisidėti prie naujos medicinos krypties sukūrimo, krypties, kuri yra paremta ne šabloninėmis gydymo schemomis, o suasmeninimu ir prevencija, nes visi žmonės yra skirtingi ir kiekvienam žmogui turi būti taikomi specifiniai gydymo metodai.

Dirbate ne tik universitete. Kaip sekasi derinti praktinės ir akademinės veiklos sritis? Kas Jus labiausiai žavi ar traukia akademiniame darbe?

Praktinę ir akademinę veiklą derinti nėra sunku. Esu jungiamoji grandis tarp akademinio ir verslo pasaulio. Labai daug ką iš akademinės veiklos perkeliu į praktiką ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, mano verslo ir projektų patirtis tampa puikia mokomąja medžiaga studentams. Dirbdamas įmonėse dažniausiai vadovauju moksliniams projektams, kuriu pažangius duomenų analitikos ir dirbtinio intelekto metodus. Aš pats labiau vertinu taikomuosius mokslinius tyrimus, kurie yra arčiau „žemės“, man įdomu kurti tai, kas duoda apčiuopiamą naudą praktikoje.

Akademiniame darbe mane žavi galimybė dalytis žiniomis su kitais, būti naujovių priešakyje, nuolatos tobulėti, diskutuoti ir atrasti nestandartinius sprendimus. Dėstymas nėra tik dėstytojo žinių perteikimas studentui, tai ir diskusija, kurios metu galima labai daug ko išmokti – lavinti nestandartinį mąstymą, atrasti unikalių sprendimų.

Pasak dr. D. Dilijono, informacinės technologijos yra šiuolaikinės visuomenės pagrindas.

Dėstote informacinių technologijų (IT) dalykus. Kuo jie aktualūs ir reikšmingi šiuolaikinei visuomenei?

IT dalykai yra šiuolaikinės visuomenės pagrindas. Šiuo metu iš informacinės pereiname į kokybiškai naują visuomenę, kurioje dirbtinio intelekto technologijos taps neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Ateityje asmeniniai asistentai, sprendimų paramos sistemos, ko gero, automatizuos labai daug mūsų veiklų, teiks patarimus ir suras reikalingą informaciją, bandys suprasti mūsų elgseną ir jos pagrindu keisti mūsų veiksmus, kad mes našiau dirbtume, sveikiau gyventume ir jaustume didesnį pasitenkinimą savo atliekama veikla.

Kartais reikia sustoti ir pagalvoti, kaip mus veikia šiuolaikinės IT sistemos. Sakykim, dabartiniu metu mes nepaleidžiame iš rankų išmaniųjų telefonų, dėl kurių esame socialiai susieti (socialiniai tinklai, bendravimo programėlės), tam per dieną kai kurie skiriame net po 6 valandas. Be kai kurių IT sistemų – interneto ar navigacijos – mes iš viso nebemokėtume gyventi.

Pats dėstau labai įvairius IT dalykus: nuo „grynojo“ programavimo (duomenų struktūros ir algoritmai, objektiškai orientuotas programavimas) iki specializuotų dalykų (finansų technologijos, dirbtinio intelekto ir interneto sistemų technologijos). Visi jie man leidžia ne tik pasyviai stebėti pokyčius visuomenėje ar būti technologijų naudotoju, bet ir aktyviai kurti technologinius sprendimus bei suprasti, kaip jie veikia ir keičia mūsų gyvenimą.

Kokius įgūdžius ir gebėjimus turi turėti šiuolaikinis IT specialistas, kad būtų patrauklus darbo rinkoje?

Vien tik žinių šiuo metu jau nepakanka, bet kuris geras IT specialistas turi gebėti eksperimentuoti, nuolatos mokytis, savarankiškai priimti sprendimus ir dirbti komandose.

Informacijos paieška taps gyvenimo būdu, nes IT srityje viskas kinta labai greitai. Tai, ką išmokai šiandien, po metų gali būti jau pasenę, todėl gebėjimas nuolatos ieškoti, tobulėti ir kūrybiškas požiūris į darbą yra IT specialisto ateitis.

Kita svarbi savybė yra tarpdiscipliniškumas – nebepakanka būti tik geru IT specialistu, reikia išmanyti ir tam tikras gretutines sritis, pavyzdžiui, mano atveju – finansų ir sveikatos technologijas. Šiuo metu žinios yra lengvai pasiekiamos, tačiau ne kiekvienas jas įgijęs sugeba kūrybiškai pritaikyti savo veikloje. Studentams kartoju, kad naują programavimo kalbą galima išmokti per 2 savaites, tačiau norint ją pritaikyti praktinėms problemoms spręsti gali prireikti kūrybiškumo, daugybės eksperimentų ir netradicinio mąstymo. Jeigu IT specialistas moka technologijas, tačiau nesupranta jų prasmės ir kaip jas pritaikyti problemoms spręsti, jis nebus geras specialistas.

Kokios žmogiškosios savybės yra svarbiausios?

Smalsumas, kūrybiškumas, drąsa klysti, savarankiškumas ir gebėjimas įžvelgti nestandartinius sprendimus situacijose, kuriose juos sunku surasti – štai kas yra labai reikalinga. Visuomet teikiu prioritetą kūrybiškoms užduotims, kurių metu reikia rasti nestandartinius sprendimus, ir skatinu suprasti, kaip žinios turi būti pritaikomos. Gebėjimas žinias taikyti praktiškai, kūrybiškas mąstymas yra kur kas svarbiau nei atmintinai išmokti paskaitų konspektai.

Koks turėtų būti šiandienos dėstytojas, jo bendravimas su studentais?

Dėstytojas jokiu būdu negali apsiriboti tik formaliu bendravimu, nes be kai kurių neformalių dalykų studijų procesas tiesiog nebūtų kokybiškas. Tarp dėstytojo ir auditorijos būtinas žmogiškas ryšys ir supratimas, peržengiantis formalaus bendravimo ribas. Dėstytojas turi gebėti paklausti studentų, kaip jie jaučiasi, ar suprato, kas jiems pasakojama, ar jo suteikta informacija studentams yra reikšminga ir t. t. Dėstytojas turi jausti studentų nuotaiką, suprasti jų problemas ir kalbėti jiems suprantama kalba.

Paskaitos yra dėstytojo ir studentų dialogas, o ne dėstytojo monologas. Žinoma, gerai paskaitai būtini ir geri ingredientai: dėstytojo užsidegimas ir motyvacija įtraukti studentus į diskusiją, gebėjimas išgryninti ir paaiškinti dėstomo dalyko prasmę. Kai studentai supranta prasmę ir jaučia, kad jais pasitikima, užduotys jiems yra deleguojamos, o ne priskiriamos, nesistengiant smulkmeniškai kontroliuoti, o siekiant tobulinti jų geriausias savybes, tada ir atsiranda motyvacija, disciplina, dedikacija ir užsidegimas užduotis atlikti kuo geriau.

Kokius metodus taikote, kad sudomintumėte studentus, kaip juos motyvuojate?

Mano nuomone, mokymas nelabai kuo skiriasi nuo vadovavimo, dėstytojas studentams turi būti lyderis, kuris juos nukreipia tinkama linkme, ugdo jų stipriąsias savybes ir skatina tobulėti. Studijų procesą grindžiu trimis vertybėmis, kurios motyvuoja mokytis – autonomija, meistriškumu ir tikslingumu.

Autonomija – studentas turi būti savarankiškas ir gebėti prisiimti atsakomybę sprendžiant jam paskirtas užduotis. Niekada neregistruoju paskaitų lankomumo ir nesistengiu smulkmeniškai kontroliuoti, kaip yra atliekamos užduotys, man svarbus galutinis rezultatas.

Meistriškumas – visi studentai yra skirtingi, todėl yra svarbu tobulinti kiekvieno iš jų individualias savybes. Vadovaujuosi tokiu principu, kad kiekvienas negali būti talentingas visose srityse, tačiau labai svarbu, kad kiekvienas iš studentų taptų konkrečios (pasirinktos) srities talentu. Juk vieni geba labai gerai programuoti, kiti kurti koncepcijas, projektuoti, o yra tokių, kurie turi puikius komunikacinius įgūdžius ir sugeba vadovauti. Visos šios savybės yra reikalingos plėtojant programinės įrangos sprendimus. Todėl stengiuosi jiems ne tik patarti, bet ir paskirti tokias užduotis, kurios padėtų jiems tobulėti.

Tikslingumas – kiekvienas iš studentų turi aiškiai suprasti, kodėl yra svarbu įgyti atitinkamas žinias, kodėl jos būtinos, kaip jos padeda spręsti visuomenės problemas, leidžia funkcionuoti verslo organizacijoms. Svarbu paaiškinti studijuojamų dalykų prasmę studentams, tik tuomet atsiranda noras ir užsidegimas mokytis. Teorinių paskaitų metu stengiuosi perteikti dėstomų dalykų prasmę, paaiškinti jų svarbą ir vietą visuomenėje, tam pasitelkiu savo 15 metų verslo patirtį kuriant ir plėtojant IT srities sprendimus.

Kaip apibūdintumėte savo studentus? Ar jie skiriasi nuo Jūsų kartos studentų?

Šiuolaikinis studentas turi įgimtus gebėjimus naudotis technologijomis, turi gerus skaitmeninio raštingumo įgūdžius – galima sakyti, jų pirštai yra „prilipę“ prie išmaniųjų telefonų klaviatūrų. Jie labiau vertina vaizdus ir interaktyvų mokymąsi negu tekstinę informaciją. Jiems patinka, kai paskaitos pavirsta įkvepiančiais pasakojimais, o ne perteikiamos kaip sistemingi teiginiai ar teorinės tiesos.

Kartais studentai labai išsiblaškę ir negeba išlaikyti dėmesio – gali 20–30 minučių pavėluoti į paskaitą arba vidury paskaitos išeiti iš auditorijos, o tai labai sunkiai supranta vyresnės kartos dėstytojai. Jie yra labiau atsipalaidavę, nebijo bendrauti, diskutuoti ir kurti, nuolatos ieško pripažinimo ir sėkmės, todėl labai dažnai nesupranta mums, mokslininkams, priimtinos kritikos.

Šiuolaikinis studentas nebijo paklausti dėstytojo, ką turi padaryti, kad gautų 5 balus… Mano studijų metu tokio klausimo dėstytojai būtų tiesiog nesupratę. Mes buvome labiau realistai, į studijas ir mokslą žiūrėjome gerokai rimčiau, su didesne atsakomybe ir nebuvome tokie atsipalaidavę, bet dabartiniai studentai kur kas drąsiau dalyvauja diskusijose su dėstytoju.

Suprantama, kad kartos skiriasi, tačiau būtent akademinėje veikloje įgijau reikiamų įgūdžių, kad suprasčiau šiuos skirtumus ir galėčiau juos tinkamai panaudoti kokybiškame studijų procese.