Šių metų Kovo 11-ąją Lietuva minėjo jau 33-iuosius atkurtos Nepriklausomybės metus. Kur per tuos metus nužengė valstybė ir visuomenė ir kaip šių procesų formavimą lemia kultūros politika? Pasak vieno Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ rengimo ekspertų, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriaus Jono Dagio, valstybė – ne tik politinis, bet ir kultūrinis projektas. Todėl šiai sričiai paskirta svarbi dalis ir strategijoje „Lietuva 2050“.

Kultūra – nevienareikšmė sąvoka. Kas yra kultūra ir kultūros politika?

Klausimas, kas yra kultūra, pernelyg sudėtingas, kad būtų įmanoma suformuluoti trumpą, aiškų ir visiems priimtiną atsakymą. Viena vertus, kultūros terminas atrodo savaime suprantamas. Kita vertus, kultūros sąvoka labai daugiareikšmė, be to, tikriausiai kiekvienas turi apie kultūrą savo supratimą. Šis daugiareikšmiškumas, be kita ko, tampa ir praktiniu iššūkiu bet kokiai kultūros politikai, kurią valstybė turėtų formuoti ir įgyvendinti.

Kalbant apie kultūrą valstybės valdymo struktūroje, ją galime apibrėžti bent keliais būdais. Pirmoji, administracinė, kultūros sąvoka yra susijusi su XIX a. aukštojo modernizmo, akademinės kūrybos, nacionalinių institucijų, atminties saugojimo lauku. Šių stambių elitinių veiklų puoselėjimu ir užsiima kultūros politika. Tačiau XX a., po Antrojo pasaulinio karo ir dar vėliau, ima reikštis nauja tendencija. Kultūrą imama suvokti vis plačiau, akcentuojant visuomenės dalyvavimą ir įsitraukimą: visi turi jaustis šioje kultūroje dalyvaujantys. Šioje įtraukios kultūros sampratoje kultūra gali tapti kone viskas, kas turi žmogiškosios veiklos požymių.

Galiausiai Vakarų pasaulyje ir šioje įtakos zonoje tendencingai linkstama į kultūros demokratizaciją.

Kas sudaro kultūrą ir kuo ji svarbi valstybei?

Labai supaprastintą kultūros lauko modelį siūlyčiau įsivaizduoti per tris segmentus – paveldą, kūrybą, kasdienes praktikas. Kiekvieną jų sąlyginai atitinka trys laiko dimensijos – praeitis, dabartis ir ateitis. Čia praeitis susijusi su išsaugojimu, o ateitis su kūrybiniu potencialu, tačiau jų dviejų simbolinė apykaita vyksta dabartyje. Todėl kultūros lauko gyvybingumas priklauso nuo visų trijų minėtų segmentų sąveikos.

Kultūros svarba labai didelė. Visų pirma, kaip visuomenės narius rišančio simbolinio lauko, kuriame žmonės gali sąveikauti. JAV mokslininkas Benedictas Andersonas tai apibūdino kaip „įsivaizduojamas bendruomenes“, kuriose didžioji dauguma žmonių fiziškai niekada nesusitinka, nepaisant to, jaučiasi vienos visuomenės nariais. Kadangi tokį tapatinimąsi užtikrina simbolinės reikšmės, jis vyksta kultūros lauke.

Ko gero, dėl to valstybiniuose teisės aktuose pabrėžiamas pamatinis kultūros vaidmuo valstybėje. Būtent kultūros lauke turėtume ieškoti atsakymo į klausimą, kas tie „mes“ ir ką turime bendro. Todėl valstybė yra ne tik politinis, bet ir kultūrinis projektas. Išėmus kultūrinį pagrindą, valstybei beliktų tik surinkti mokesčius, bet apie bendrus tikslus, bendrą ateitį, bendrą kolektyvinį veiksmą nebūtų ką ir kalbėti. Tokiu atveju visos strategijos liktų formalios ir tuščios.

Netrukus švęsime 33-iąsias atkurtos Nepriklausomybės metines. Kokioje kultūros ir kultūros politikos fazėje esame? 

Nežinau, kokioje fazėje, nes sunku brėžti nuoseklią kultūros politikos liniją. Tačiau mes aiškiai judame demokratizacijos kryptimi. Kartu vis dar mums nesvetima ir kultūros samprata, nemaža dalimi paveldėta iš sovietinės oficiozinės kultūros. Nors atgavus Nepriklausomybę kultūra ir kultūros politika buvo perorientuotos tautinės, nacionalinės kultūros kryptimi, institucinė lauko sąranga didelių transformacijų nepatyrė.

Per tuos tris dešimtmečius taip pat matome ryškėjančią atskirtį tarp didžiųjų miestų ir regionų, kur aukšto lygio kultūros pasiekiamumas menkesnis. Ši atskirtis ne tik geografinė. Su pasiekiamumu yra susijęs ir pasirengimas – išsilavinimas, patirtys. 34 proc. žmonių sako, kad nedalyvauja kultūrinėse veiklose ne dėl to, kad jiems finansiškai tai neprieinama, bet todėl, kad neįdomu. Ši dalis yra visiškai atskirta, jie nedalyvauja kultūros lauke, atsiriboja nuo visuomenės.

Tad esame persiorientavimo į demokratinę kultūros sampratą, arba įtraukiąją kultūrą, kurioje vis labiau pripažįstama prieinamumo ir dalyvavimo svarba, fazėje.

O kuria kryptimi juda mūsų visuomenė?

Manau, kad galime stebėti šiokį tokį neapsisprendimą, kur link judėti, dėl dviejų tarpusavyje sunkiai suderinamų interesų. Vienoje pusėje – labai gaji monolitiškos etninės visuomenės samprata, įsišaknijusi istorinės praeities vizijose. Globalizacijos, skaitmenizacijos spartinamų struktūrinių pokyčių akivaizdoje nacionalizmas gali tapti patrauklia alternatyva. Saugumas aptinkamas idealizuotoje tautos praeityje, kuri nebūtinai tiksliai atitinka faktinę praeitį, tačiau kultūra taip susiejama su etniškumu ir tautos dvasia. Tai šiuo metu gan aiškiai išreikšta kaimyninės Lenkijos ar Vengrijos pasirinktame kurse.

Kitoje pusėje – orientacija į kultūrinių ir kūrybinių industrijų proveržį. Ši visuomenės grupė fokusuojasi ties kultūros produkcija, tik į ateitį orientuotomis pramogomis ir veiklomis. Gal skambės šiek tiek sutirštintai, bet, žvelgiant iš tokios perspektyvos, kultūrinis paveldas neretai laikomas atgyvena ir bereikalinga našta.

Visiškai natūralu, kad šios dvi pusės sunkiai susikalba. Kaip šiuos skirtingus interesus suderinti – iššūkis, kylantis ne vien Lietuvai.

Visuomenės stabilumui reikia telkiančių simbolinių resursų. Iš kur juos paimti? Iš paveldo, praeities, archyvų. Tačiau jei bus tik saugomi ir konservuojami, nebus vertinami iš dabarties pozicijų, reaktualizuojami ir papildomi naujais elementais ar interpretacijomis, rizikuojame stagnuoti.

Kam reikalinga kultūros strategija ir kaip ją įveiklinti?

Pirmas dalykas, ateinantis į galvą mąstant, kam rengiama strategija „Lietuva 2050“, tai žmonėms, kurie tuo metu bus pačiame savo gyvenimo pike. Jiems dabar yra maždaug 10 metų. Vadinasi, siekiant pokyčio, supratimą apie kultūrą, jos vertę ir svarbą reikia pirmiausia suteikti šiandienos vaikams. Bet tam, kad galėtume kažką duoti, reikia pasiekti platų vertybinį sutarimą. Praktika rodo, kad sugalvoti gerus kylančių problemų sprendimus yra lengviau, nei įtikinti visus aplinkui, kad tai geri sprendimai.

Tai padaryti sunku, nes visuomenėje nuomonės išsiskiria. Švietimas prasideda nuo namų, todėl daug kas priklausys nuo šeimos, nuo artimiausios aplinkos, kurioje auga vaikai. Toliau svarbų vaidmenį vaidina mokykla. O koks kultūrinių patirčių integravimas į mokyklos programas? Čia vėl jaučiamos vertybinės įtampos tarp etninės istorinės sekcijos ir lietuviško identiteto sušiuolaikinimo.

Nors manoma, kad valstybiniu mastu kultūra turi būti integruota į visas veiklos sritis, taigi ir švietimą, tarpinstitucinės sąveikos pasigendama. Būtent dėl šios atskirties didžiulis kultūros potencialas neišnaudojamas ir kitose valstybei svarbiose srityse. Taigi turėtume ieškoti sąveikos mechanizmų.

Negalime tikėtis, kad jie atsiras tiesiog savaime. Turėtų įvykti lūžis diskurse, kad visi suprastų, kad apie kultūrą pradėtų galvoti ne siaurai, kaip nuo kasdienybės ir praktinių reikalų atskirą sritį, apimančią turiningą laisvalaikį ir pramogas, bet kaip apie strateginį visuomenės resursą, naudingą ir kitoms gyvenimo sritims. Atsiejant kultūrą nuo kasdienybės, redukuojant ją tik iki laisvalaikio, kyla pavojus kultūros politikos sėkmei, nes visada atsiranda svarbesnių neatidėliotinų dalykų, atimančių beveik visą valdžios dėmesį ir energiją – kaip antai, pandemijos valdymas arba karas.

Paminėjote karą. Koks kultūros ir kultūros politikos vaidmuo karo akivaizdoje? 

Karas irgi turi ryškią kultūrinę dimensiją – Rusijos karas Ukrainoje yra neatsiejamas nuo imperialistinės kultūrinės ekspansijos. Šiame kare akivaizdūs kultūriniai skirtumai plačiąja prasme. Todėl šiame kontekste ir rusų kultūros minėjimas neatsitiktinis. Čia tarsi susiduria priešingos vertybės: individo laisvės ir iracionali kultūrinė dvasia, kuri su jokiu individualumu nesiskaito.

Pastebime ir tai, kaip šios išorinės jėgos bando įsiterpti į mūsų kultūrinį simbolinį lauką. Diskutuojame, ką daryti su rusų kalbos pamokomis, rašytojais, kompozitoriais, atlikėjais, dailininkais. Šiuo metu kalbama apie tai, kad reikia į šią kultūrą žiūrėti kritiškai: komentuoti, aptarinėti, vertinti, užuot aklai priėmus. Demaskuoti tuos kultūrinius akcentus, kurie gali virsti kažkuo kitu. Arba ją tiesiog drausti. Žinoma, drausti yra paprasčiausia, bet tai mažiau produktyvu, nei bandyti suprasti ir paaiškinti kultūrinius kodus ir juose glūdintį destruktyvų potencialą, ugdyti atsparumą jam.

Praėjusį rudenį visuomenei pristatyti keturi strategijos „Lietuva 2050“ scenarijai. Palankiausias – „Šiaurinė žvaigždė“. Kokį vaidmenį jame vaidina kultūra ir kultūros politika?  

Tai labai optimistinė vizija. Joje kultūrinio lauko teikiamos galimybės turėtų būti pasitelkiamos ir maksimaliai išnaudojamos visose srityse. Šiame scenarijuje savanoriško visuomenės dalyvavimo vaidmuo labai svarbus. Žmonės yra kūrybiški, siejantys simbolius, pajėgūs suvokti savo sprendimus, tų sprendimų kontekstą ir perkurti savo įpročius.

Tokios vizijos įgyvendinimas reikalaus labai daug bendro darbo. Pagrindinis iššūkis – įveikti ar sumažinti įvairius kultūrinės atskirties aspektus, kuriuos lemia geografiniai, socialiniai ir ekonominiai faktoriai, sukurti jungtis tarp kultūros lauko veiklų ir veiklų kitose valstybės gyvenimo srityse. Apskritai stipriai kultūros politikai reikia politinės valios ir tvaraus vertybinio apsisprendimo, peržengiančio vienos politikų kadencijos ribas. O jo pastaruoju metu stokojama.

Kitame scenarijuje minimas „išsikapanojimas“. Ar tokia ateitis gresia kultūrai, jeigu nesiimsime jokių priemonių?

Neoliberaliame kontekste manoma, kad politinė valdžia neturėtų kištis į kultūrą – palikti jai visišką autonomiją. O aktyvi valstybės kultūros politika, diktuojanti vertybines kryptis ir turinį, iškart padvelkia autoritarizmu. Visgi scenarijai numato vertybinių orientyrų pokyčius, tačiau tikimasi, kad tai įvyks savaime, organiškai. Žinoma, tai kažkiek ir vyksta, tik labai lėtai. Fiksuojama, kad tokie pokyčiai visur vyksta lėčiausiai. Jie užtrunka kartą ar dvi, vadinasi, mažiausiai 30 metų.

Vis dėlto matome, jog karo ir globalizacijos kontekste aktyvi kultūros politika gali ir turi būti vykdoma, kad valstybė turėtų savo veidą. Tai reikalinga net ir tam, kad mums kilus pavojui valstybės sąjungininkės mus gintų ne vien dėl formalių įsipareigojimų.

Pavyzdžiui, lenkams Lietuva turi simbolinę reikšmę, niekas ten neklausia, kur yra Vilnius. Tačiau to paties negalime pasakyti apie labiau į vakarus nutolusias šalis, kur vis dar pasitaiko išgirsti klausimą, ar Lietuvoje pagrindinė kalba yra rusų, ar kokia kita. Taigi kultūros reikšmė svarbi Lietuvos visuomenės reprezentacijai – tam, kaip mus atpažįsta ir kuo mus laiko mūsų strateginiai partneriai pasaulyje. Šį ryšį galime užtikrinti ne tik per bendras gynybos programas, diplomatiją ir verslą, bet ir per kultūrą, kūrybą ir jos sklaidą.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. pavasarį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.