Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto doktorantas Valdemaras Milkus šią vasarą išsikėlė nemažą iššūkį – įveikti ekstremalaus bėgimo kalnuose maratoną. Tai 42 km bėgimas kalnų trasa, dar žinomas kaip „Skyrunning“, vykęs Italijoje. Tikslą doktorantui pavyko įgyvendinti, o kartu ir vesti savo fakultetą į priekį projekte „VU vasaros iššūkis 2022“.

– Išgirdus apie tavo keliamus iššūkius sau, pirmiausia į galvą ateina klausimas „kodėl?“. Kodėl pasirinkai būtent tokį aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdą? Dėl kylančių iššūkių ir jų nugalėjimo? Adrenalino bangų? Veiklos unikalumo?

– Mane visada traukė sportas. Daug kas nepatikėtų, bet vidurinėje mokykloje užsiimdavau sunkiąja atletika, nors bėgimo įskaitos taip pat puikiai pavykdavo. Nuo vaikystės žavėjo kalnai, o ypač – aukštuminis alpinizmas Himalajuose. Tai buvo lyg atidėta svajonė, kad kada nors ir aš ten pateksiu. Prie ekspedicijų kol kas dar neteko prisijungti, bet dalyvauju kalnų bėgimo varžybose.

Stebėdavau maratono transliacijas per televiziją ir galvodavau, kad nežinia, kokiu būdu, bet kada nors pasiruošiu ir aš tokiam iššūkiui. Kadangi dalyvauti kalnų ekspedicijose galimybių nebuvo, pradėjau tiesiog sportuoti su mintimi, jog pasitaikius progai fizinį pasiruošimą jau turėsiu. Vėliau bėgimo kultūra išpopuliarėjo, pradėjau dalyvauti varžybose ir pats bėgimas tapo kasdienybės dalimi.

Studijų metais irgi kėliau iššūkius sau: teko keisti studijų sritį, kryptį, pereiti prie visai naujų, nesimokytų dalykų ir daug domėtis savarankiškai. Būtent bėgimo pertraukos leido išlaikyti „šaltus nervus“ akimirkomis, kai atrodė, jog visi aplinkui protingesni ir viską supranta, o aš lyg „balta varna“.

Dokt. Valdemaras Milkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Žinoma, kaskart įveikus sunkią varžybų trasą ar kirtus maratono finišo liniją aplanko euforijos žybsnis, tačiau mėgaujuosi ir pačiu procesu: pasiruošimu varžyboms bei jų laukimu, pergale prieš kartais pasitaikantį „vidinį tinginį“ ir išbėgimu laukan, nors tą akimirką nėra noro.

Manau, kad mano kantrus būdas ir užsispyrimas atvedė ten, kur dabar esu, tiek sporto, tiek darbo ar mokslų požiūriu. Be to, sportas ir darbas vienas kitam netrukdo, netgi pagelbėja: sportuojant išugdyta kantrybė reikalinga ir darbe, kai nepasiseka eksperimentas (o tokių – didžioji dalis), bet negali nuleisti rankų ir visko mesti. Tada kartoju sau, jog čia nebus nei baisiau, nei sudėtingiau už kabėjimą ant virvės kalnuose. Jei jau tiek įveikiau, galiu ir čia pasistengti. Tai irgi yra savotiškas maratonas, siekiant norimų rezultatų.

– Kokį savo sportinį pasiekimą išskirtum šį sezoną?

– Šią vasarą vėl prisiminiau, kaip atrodo „Skyrunning“ varžybos – įveikiau du kalnų maratonus Italijoje, kur kiekvienoje iš trasų buvo apie 3000 vertikalių metrų. Po pandemijos etapo buvo smagu vėl bėgti kalnų varžybose. Pirmasis maratonas buvo sunkus, pasitaikė karšta diena, trasa labai techniška, o kalnų įgūdžiai buvo dingę. Antrasis maratonas pavyko geriau, patekau į dvidešimtuką.

– Ar nejauti vienišumo, atskirties, kai bėgi aukščiausiuose pasaulio kampeliuose?

– Gal čia man ir pasisekė, nes esu labiau intravertas, tad ir kasdieninės treniruotės, bent valandą bėgant tik su savo mintimis, neatsibosta. Tačiau varžybose viskas kiek kitaip. Ten svarbu nenuklysti nuo trasos. Kalnuose būna atkarpų, kai bėgi vienas ir nei priekyje, nei už nugaros nematai jokio varžovo, tad būtent tada galima apsidairyti aplink. Tokiomis akimirkomis ir suprantu, kad tai yra momentas, kuriam ruošiausi, ir tai iš tikrųjų vyksta.

– Sunkiausiais etapais trasoje – kokie veiksmai ar mintys padeda juos nugalėti tiek fiziškai, tiek emociškai? Galbūt esi įsivardijęs tam tikrą kilometrą trasoje ar praleistą valandą bėgant, kuri yra sunkiausia varžybų akimirka?

– Kas yra bėgęs miesto maratoną (42,195 km), žino, kad patys sunkiausi kilometrai prasideda nuo 35 km, kai pradedi jausti nuovargį. Tada bandau sau priminti, jog sunku ne man vienam, bet ir kitiems bėgikams. Stengiuosi neįsileisti tokių minčių kaip „jau pavargau, gal nelabai ir noriu toliau stengtis, gal užteks ir kuklesnio rezultato“. Jei matau priekyje varžovą, bandau jį pavyti, tada mintys užimtos būtent tuo tikslu. Kalnuose yra kiek kitaip – ten viskas skaičiuojama ne tik kilometrais, bet ir valandomis, nes kiekviena trasa skirtinga ir 1 km gali užtrukti iki 20 min. Jei bėgu vienas tuo metu, kai tampa sunku dėl nuovargio, mąstau, kad nespėjus į tam tikrą punktą, vadinamą „cut-off“, mane pašalins iš trasos. O jei ką nors skauda, stengiuosi susitelkti į esamą laiką ir negalvoti, kiek dar kilometrų liko priekyje.

Dokt. V. Milkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar turi talismaną, kurį vežiesi į visas varžybas?

– Talismano neturiu, tačiau prieš kelionę susidėdamas lagaminą ir kuprinę varžybų rytą jau būnu apgalvojęs blogiausius scenarijus ir jiems pasiruošęs.

– Kokį iššūkį laikai kol kas didžiausiu gyvenime, kurį pavyko nugalėti? Koks artimiausias iššūkis laukia ateityje?

– Kol kas didžiausias iššūkis buvo 85 km kalnų bėgimas 2015 m. Prancūzijos Alpėse, pasaulio Trail čempionate. Manau, kad tokiam iššūkiui tuo metu nebuvau tinkamai pasiruošęs. Nors ir pasiekiau finišą, tačiau euforijos nepajutau. Kol kas lieka iššūkis pabaigti doktorantūros studijas ir apginti disertaciją.

Bėgimo iššūkius mėgstu nutylėti ir po to nustebinti. Dažniausiai į naują iššūkį, varžybas, užsiregistruoju prieš kelis mėnesius, jei matau, kad turėsiu galimybę tinkamai pasiruošti. Kadangi netenka ruoštis nuo nulio, nereikia ir registruotis likus metams. Taip ir sezono metu lengviau planuoti. Bet kitą vasarą į kalnus aš tikrai grįšiu, o pavasarį galvoju dalyvauti miesto maratone kur nors Europoje.