Simonas Lukoševičius

Lapkričio mėnesį naują identitetą kuriantis Vilniaus universiteto dramos teatras pristatė naują spektaklį – „Valanda 00“ (rež. Felicija Feiferė), kuris yra paremtas Wolfgango Borcherto apsakymų motyvais. Susidomėjimo sulaukęs spektaklis dar kartą kvies žiūrovus į susitikimą gruodžio 2 ir 3 d.

Meno ir realaus gyvenimo dermė

Naują etapą pradedantis Vilniaus universiteto dramos teatras drąsiai žengia pirmyn ir stačia galva neria į kūrybos procesą. Pirmuoju teatro trupės darbu tapo W. Borcherto, vieno talentingiausių pokario vokiečių literatūros atstovų, išgyvenusių karo siaubą, apsakymai. Jo patirtis, ryšys su savuoju laikmečiu ir žmonėmis nulėmė dominuojančią kūrybos temą – tai grįžusios iš karo jaunosios kartos likimas. „Jautiesi taip, tarsi visą laiką egzistavai karo temoje, – pasakoja režisierė F. Feiferė. – Drauge su trupe išgyvenome daug brangių kūrybos ieškojimų ir atradimo akimirkų. Tikiuosi, kad savalaikė ir prasminga meno ir realaus gyvenimo dermė ras atliepimą žiūrovų širdyse.“

Spektaklyje „Valanda 00“ jaučiamas Antrojo pasaulinio karo fonas, atspindintis šiandienos realijas. Tai verčia istorijos herojus nuolat ieškoti atsakymo į klausimą „O kas toliau?“ ir atrasti vietą pokario pasaulyje, kuriame nebeliko kasdienybės rojaus. „Pradžioje mano kūnas ir psichika atmetė Borchertą. Per daug tamsos, skausmo ir nykumo ten. Matyt, toks tas Borcherto vargšas žmogus… Prasispraudus pro tamsą, viso kūrybinio proceso metu pavyko prisiliesti bent prie trupinėlio šventenybės ir tikrumo“, – pasakoja trupės narys Rokas Žvirblis.

Preciziškumas ir aukšti reikalavimai sau

Spektaklio kūrimo procesas, užtrukęs beveik metus, leido pasinerti į ieškojimus, kurie padėjo rasti visumą ir parodyti, kad karo akivaizdoje teatras gali ir turi kalbėti apie aktualias problemas. „Ruošiantis spektakliui buvo svarbu tyla, savianalizė, susikaupimas, verdantis vidus ir nenutrūkstamas dėmesys. Turėjome saugoti ir tausoti ploną spektaklio giją: vienas neatidus judesys ir ta gija galėjo būti nutraukta“, – prisimena trupės narys Kipras Šivickas.

„Režisierės darbus stebiu jau seniai. Visą laiką stebina jos didelis profesionalumas, reikalavimai sau ir atlikėjams. Spektaklyje stebino neįtikėtinas švarumas. Matant kostiumus, butaforiją, detales, smulkmenas, judesį ir plastiką – visur pastebimas preciziškas darbas ir reiklumas sau ir kitiems bei pagarba žiūrovui“, – sako choreografė Živilė Adomaitienė.

Spektaklio detales gyrė ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatro specialistė Irena Maciulevičienė: „Muzika šiame spektaklyje ypač gerai sąveikavo su visomis detalėmis.“

Neįveikiama užduotis

Pasirinktas temos sudėtingumas kėlė daug iššūkių, tačiau noras kalbėti ir priminti, kokia plona riba gali būti tarp žmogaus ir žvėries, buvo stipresnis: „W. Borchertas buvo asmeninės kūrybos planuose, tik negalvojau, kad sumanymą realizuoti teks su gyvenimo negandų nepatyrusiais aktoriais. Dideliu iššūkiu tapo ši sudėtinga kūrybinė kelionė, tačiau žinau, kad ji prasminga, nes kalbame praėjusios kartos jaunuolio žodžiais, kurie šiandien skamba itin aktualiai“, – sako F. Feiferė.

„Studentai jauni ir jų pečius užgulė gan didelis krūvis, bet tiek režisierė, tiek studentai jį atlaikė ir spektaklis tikrai įdomus. Jis žiūrovą pagauna nuo pirmos akimirkos ir veda visą tą valandą, nė nejaučiant, kaip atsiduriama finale“, – pasakoja I. Maciulevičienė.

Vilniaus universiteto teatro narė Monika Wolyniec užsiminė, kad pasiruošimas buvo sudėtingas, tačiau svarbus: „Šiuo atveju neįmanoma sakyti, kad procesas buvo tik malonus, kai kalbame tokia tema… Tai iššūkis visai komandai. Mes nesame patyrę tikrojo karo, sunku tapatintis su žmonėmis, kurie beveik nuolat išgyvena nulinę valandą. Procesas buvo sunkus, bet vertas mūsų atsidavimo, nes mes norime kalbėti, norime priminti, norime paklausti: o kas toliau?“

„Universitete turite perlą, kurį reikia saugoti“

Spektaklis apsilankiusių žiūrovų nepaliko abejingų. Fizikos mokslų daktarė Mažena Mackoit-Sinkevičienė prisipažino, kad ir spektaklio metu, ir jam pasibaigus ją užplūdo emocijos: „Verkiau spektaklio metu, verkiau jam pasibaigus, o grįžusi namo verkdama apkabinau savo šeimą. Stebint sceną, kurioje grįžęs iš karo jaunuolis ieško savo tėvų, man suskaudo krūtinę. Aš žinau, kad tai skambės keistai, bet suvaidintas scenoje sielvartas buvo toks nejaukiai tikras, kad tiesiog tapo neįmanoma išlikti atsiribojusiai. Tai unikalus spektaklis, kuriame žiūrovai galėjo analizuoti ir stebėti skirtingas to paties karo pabaigas kiekvieno personažo asmeninėje istorijoje.“

„Spektaklis „Valanda 00“ žavi išieškotais sceniniais sprendimais, kostiumais, muzikos pasirinkimu. Jaudina spektaklio pradžioje išsakomi jaunų žmonių pamąstymai apie karą ir kaip jis paveikia ne tik juos pačius, bet ir žiūrovus. Spektaklis jautriai perteikia šių dienų aktualijas“, – pažymi kultūrinio tinklaraščio „ANE“ autorės. „Universitete turite perlą, kurį reikia saugoti“, – sako Ž. Adomaitienė.

I. Maciulevičienė žavisi scenine kultūra ir pabrėžia, kad spektaklis yra svarbus žinant šiandienos situaciją: „Tiek režisierės, tiek pastatymo sceninė kultūra labai aukšta ir manau, kad žiūrovui šiandieninėje situacijoje būtina pamatyti šį spektaklį.“

Papildomi spektaklio „Valanda 00“ seansai – gruodžio 2, 3 d. 19 val.

Bilietus platina bilietai.lt.

Spektaklis „Valanda 00“ – VU Kultūros centro edukacinio teatro projekto galutinis rezultatas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.