Nobelio literatūros premija šiemet skirta rašytojui Abdulrazakui Gurnah „už bekompromisį ir atjaučiantį gilinimąsi į kolonializmo padarinius ir pabėgėlio likimą prarajoje tarp kultūrų ir žemynų“. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto docentė Jūratė Levina sako, kad šia premija apdovanojami gyvi autoriai, gyvenantys savo visuomenės istoriniame kontekste, todėl sąsajos su politinėmis realijomis – neišvengiamos. O Europą krečianti migracijos krizė paveiks tai, kaip skaitome ir suprantame A. Gurnah kūrinius.

Doc. J. Levina atkreipia dėmesį, kad A. Gurnah premija skirta už visą kūrybą, tačiau taip būna ne visada.

„Thomas Mannas, Ernestas Hemingway’us, Michailas Šolochovas Nobelio premiją gavo už atskirus kūrinius. Thomui Stearnsui Eliotui ji buvo skirta „už išskirtinį, avangardinį indėlį į nūdienos poeziją“, tačiau jo kūrybos žinovams akivaizdu, kad taip visų pirma apibūdinama jo poema „Bevaisė žemė“. Šįkart įspūdis – kitoks“, – sako doc. J. Levina.

Spaudos konferencijoje Nobelio literatūros premijos komiteto pirmininkas profesorius Andersas Olssonas neigė, kad nugalėtojas išrinktas atsižvelgus į Europą krečiančią migracijos krizę, ir tikino, kad A. Gurnah kūrybą stebi jau nuo devintojo dešimtmečio.

„Kažin ar būtų galima taip vienareikšmiškai atsiriboti nuo nūdienos realijų. Jos neabejotinai paveiks tai, kaip skaitome ir suprantame A. Gurnah kūrinius. Nobelio premija visada pagyvina kultūrinį diskursą, ir šįkart tikrai išaugs susidomėjimas A. Gurnah kūryba, atsiras daugiau jo knygų vertimų, tikėčiausi, kad ir į lietuvių kalbą.

Bus daugiau kalbama apie migraciją kaip apie žmogiškąją patirtį, kurią A. Gurnah romanai atskleidžia itin jautriai. Tai laikau neabejotinai sveikintinu dalyku. Jau vien dėl to skirti premiją būtent A. Gurnah  – labai reikšmingas Švedijos karališkosios mokslų akademijos sprendimas, net jei teigiama, kad jis priimtas paisant ne ilgalaikės perspektyvos, o dabartinių realijų“, – mano VU Filologijos fakulteto docentė.

Pasak doc. J. Levinos, politinės realijos negali neturėti įtakos sprendžiant, kam skirti Nobelio literatūros premiją. Apdovanojami gyvi autoriai, kuriantys savo visuomenės istoriniame kontekste. Todėl sąsajos neišvengiamos.

Doc. J. Levina atkreipia dėmesį, kad kolonializmas apskritai nėra nauja tema literatūroje ir juolab Europos istorijoje. Egzistuoja atskira kolonializmo studijų šaka.

„Kolonializmas – labai sena patirtis, nebūtų per daug pasakyti, kad ji glūdi ne tik Vakarų, bet ir kiekvienos kultūros ištakose. Yra daug ir meninės, ir teorinės literatūros šia tema. Kolonializmo teorijų veikalai, kuriais šiandien remiamasi jo tyrimuose, rašomi bent nuo praėjusio amžiaus vidurio. Pati kolonializmo literatūra, jos apmąstymai ir tyrimai yra nevienalyčiai, sudaro ištisą nuolat kintantį literatūros ir jos tyrimų lauką“, – teigia docentė.

Pasak doc. J. Levinos, tarp Nobelio literatūros premijos laureatų buvo pasigendama rašytojų iš Afrikos.

„Vis dėlto sakyčiau, kad A. Gurnah yra kultūrinis tarpininkas – užaugęs Zanzibare, aštuoniolikos metų turėjo iš ten bėgti, mokėsi ir gyveno Anglijoje, literatūrą pradėjo rašyti ir visada rašė angliškai, dėstė Kento universitete. Šiuo atžvilgiu jis užima panašią vietą kaip 2003 m. Nobelio premija apdovanotas Pietų Afrikos Respublikos rašytojas Johnas Maxwellas Coetzee ar 2017 m. ją pelnęs Kazuo Ishiguro, taip pat rašę anglų kalba anglakalbės literatūros terpėje. Švedijos karališkoji mokslų akademija pristatė A. Gurnah kūrybą pažymėdama jai reikšmingiausias anglakalbių literatūrų figūras, kaip Williamas Shakespeare’as, Hermanas Melville’is ir Josephas Conradas – dar vienas žymus kultūrinis migrantas, lenkas, rašęs angliškai, kolonializmo klasika ir modernizmo ištakomis tapusio romano „Tamsos šerdis“ autorius.

Tačiau kartu akademija pabrėžia ir tai, kad A. Gurnah prozoje girdėti jo gimtoji svahilių kalba, taip pat arabų, hindi bei vokiečių kalbos ir justi jo gimtojo Zanzibaro ir – plačiau – Rytų Afrikos kolonijinė patirtis. Akademija išties mėgina išplėsti savo (ir sykiu mūsų) eurocentrinį akiratį, dėl kurio jai priekaištaujama, bet vis dėlto tai daro nuosaikiu būdu – iškeldama kultūrinio tarpininko figūrą. Kitaip iš tiesų ir neįmanoma – radikaliai kita kultūra liktų nesuprantama be tokių galingų vertėjų, kokius šia proga prisimename greta A. Gurnah“, – sako doc. J. Levina.

Už pagalbą verčiant iš švedų kalbos dėkojame studentei Gretai Barkauskytei.