Spalio 6 d. Nobelio literatūros premija prancūzų rašytoja Annie Ernaux apdovanota už drąsą ir klinikinį tikslumą, kapstant atminties šaknis, susvetimėjimo ir kolektyvinių suvaržymų tematiką.

A. Ernaux yra svarbiausia XX a. antros pusės autobiografijos žanro inovatorė, autofikcijos žanrą pavertusi aukščiausios prabos meniniu socialinės kritikos įrankiu. Svarbiausi jos kūrybos atramos taškai – atmintis, socialinė klasė, moterų kūnai ir besikeičiantys lyčių vaidmenys Prancūzijos visuomenėje.

Svarbi lyties tema

Rašytojos karjerą A. Ernaux pradėjo 1974 metais romanu Les Armoires vides (Tuščios spintos), kuriame jauna, kątik nelegalų abortą išgyvenusi mergina, permąsto svarbų savo gyvenimo ir tapatybės posūkį jai palikus tėvų, nedidelio miestelio krautuvininkų, namus ir įsiliejus į pasiturinčių Paryžiaus studentų socialinę terpę. Kiti keli jos jaunystės romanai vaizduoja jos tėvų gyvenimus ir juos formavusią visuomeninę terpę. Todėl į literatūros lauką Annie Ernaux įėjo kaip rašytoja, subtiliai, įžvalgiai ir kritiškai atskleidžianti XX a. Prancūzijos socialinių klasių santykius, jų skirtumus ir įtampas. Šiam periodui priklauso ir du į lietuvių kalbą išversti jos romanai – Sustingusi moteris ir Vieta gyvenime (Ernaux, A., 1994, Sustingusi moteris, iš prancūzų kalbos vertė  V. Vitkauskienė, Vilnius, Žaltvykslė).

Tačiau lyties tematika – socialiniai lyčių santykiai – sudaro svarbią, mano manymu, net svarbiausią A. Ernaux kūrybos dalį. Jos pasakotojos nuolat derasi, diskutuoja su asmeniniu ir viešu lyties/lyčių modeliais, vis iš naujo juos permąstydamos iš vis pakitusios socialinės lyčių santvarkos perspektyvos. 1974 metais išėjus pirmajam jos romanui, aborto legalizavimas Prancūzijoje buvo karšiausia visuomenės debatų tema, o 1975 metais jis galiausiai įteisintas. Todėl romane apie tai tik užsimenama, tai net tiesiogiai neįvardijama, kai tuo tarpu 2000 m. romane L’événement (Įvykis) ta pati patirtis aprašoma išsamiai, grafiškai ir su „klinikiniu tikslumu“. Pernai išėjo puikus režisierės Audrey Diwan filmas šio romano motyvais. Tą patį galima pasakyti ir apie pirmąją seksualinę patirtį, ir valgymo sutrikimą, kuriuos jaunytės romanuose A. Ernaux aprašė lakoniškai ir enigmatiškai, o 2016 m., per pasaulį ritantis #Metoo bangai – detaliai ir stingdančiai.

Atmintimi paremti (anti)dienoraščiai

Būdama antrosios feminizmo bangos atstovė A. Ernaux visą gyvenimą rašo sodria écriture féminine dvasia. Jos pačios kūno patirtys, jos pačios galynėjimasis su tuo, kas moterų kūnams leidžiama, kas moterims socialiai priimtina ir kas – ne – yra tikroji jos kūrybos medžiaga.

Visą gyvenimą mokykloje prancūzų literatūros mokytoja dirbusi A. Ernaux yra aistringa Marcelio Prousto skaitytoja ir mylėtoja – jos pačios žodžiais tariant – Proustą ji žino atmintinai. Todėl nenuostabu, kad atmintis yra svarbiausias jos kūrybos aspektas, įspūdingiausiai atsiskleidžiantis šiuo metu į lietuvių kalbą verčiamame romane Les Années (Metai). Tai savotiška visos kartos autobiografija, kartos dienoraštis – nors vienintelė Lietuvoje šios rašytojos tyrinėtoja, Inga Litvinavičienė jos kūrybą vadina antidienoraščais – kuriame atsispindi kaip keitėsi žmonių požiūriai į save, į kitus, į save kitų akimis ir į visus ilgus socialinių vaidmenų pervaidinimo metus.

Eglė Kačkutė

Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros docentė