Šiemet literatūros Nobelio premijos laureatu tapo 64 metų norvegų rašytojas Jonas Fosse. Per pastaruosius du dešimtmečius šis dramaturgas, poetas, eseistas, vaikų rašytojas ir romanistas laimėjo beveik visus Norvegijoje teikiamus apdovanojimus. Nobelį Švedijos akademija jam paskyrė „už novatorišką prozą ir dramaturgiją, suteikiančią balsą tam, kas nenusakoma“. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Skandinavistikos centro vedėja doc. Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė laureatą apibūdino kaip nutylėjimo, po kuriuo slypi neįvardyti konfliktai ir jausmai, meistrą.

Kūryboje – amžinos temos

„Iš tiesų Joną Fosse’ę galima vadinti nutylėjimo meistru, ypač jei kalbame apie jo pjeses, kuriose po lakoniškomis sintaksinėmis struktūromis, pasikartojančiomis frazėmis slypi neįvardyti konfliktai ir jausmai. Ilgesys, meilė, pavydas, baimė, netikrumas… Visa tai, kas mus daro žmonėmis, ir tai, kas turbūt mus stipriausiai veikia mene, bet būtent tuomet, kai lieka iki galo neišsakyta“, – įžvalgomis dalijosi doc. I. Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.

Jos teigimu, norvegų rašytojo kūryboje aktualios tokios universalios temos kaip laikas, kalba, atmintis: „Yra ir dar viena svarbi tema – pati kūryba, skausmo transformacija į meną – amžina kaip pats menas tema. Kai kuriuose Jono Fosse’ės tekstuose, tokiuose kaip romanas „Melancholija“ (1995), menininkas tampa pagrindine figūra. Naujausias jo projektas, septynių dalių ciklas  „Septologija“, yra sukonstruotas kaip ištisas menininko, bandančio suvokti save, pasaulį ir Dievą, sąmonės srautas.“

Apdovanotas už talentą ir originalias formas

Bandymus priskirti Joną Fosse’ę konkrečiai literatūros krypčiai doc. I. Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė vertina skeptiškai: „Kitas norvegų autorius Dagas Solstadas kartą yra prilyginęs literatūros kritikus nelabajam, kuris nieko kito nedaro, tik bando įsprausti menininką į rėmus – literatūros istorijos ar muziejaus. Nobelio premija yra skiriama už originalumą, išskirtinį talentą. Jono Fosse’ės atveju tai visiškai pasiteisina. Nors, žinoma, yra bandymų tam tikras etiketes užkabinti: minimalistas, mistinis realistas.“

Jono Fosse’ės kūryba, parašyta nynorsk (rečiau vartojama, norvegų tarmėmis paremta viena iš dviejų oficialių Norvegijos rašto kalbų), apima pačius įvairiausius žanrus, ją sudaro gausybė pjesių, romanų, poezijos rinkinių, esė, knygų vaikams ir vertimų. Nors Lietuvoje ir pasaulyje šis autorius yra labiau žinomas kaip dramaturgas, vis daugiau dėmesio skiriama ir jo prozai.

Literatūrą vertė VU alumnai, pjeses statė O. Koršunovas

Lietuvių kalba šio rašytojo kūryba taip pat verčiama, dalis jos – VU alumnų: „Jono Fosse’ės knygą „Vaizdai iš vaikystės“ (2021), kurią sudaro keli trumpieji autoriaus prozos tekstai, vertė buvusi Skandinavistikos centro studentė Justė Nepaitė, dabar jau patyrusi vertėja iš norvegų kalbos. Kitas buvęs mūsų studentas Titas Satkūnas išvertė novelę „O tada lai ateina šuo“, publikuotą „Metuose“ 2014 m. VU alumnė Alma Ločerytė-Dale, viena pirmųjų vertėjų iš norvegų kalbos, yra išvertusi romaną „Alesė“. Jis taip pat buvo publikuotas  žurnale „Metai“ 2013 m. Teatro režisierius Oskaras Koršunovas yra pastatęs ne vieną Jono Fosse’ės pjesę, tik tie vertimai turbūt niekada nebuvo publikuoti“, – vardija VU docentė.

Ji tikisi, kad Nobelio premija paskatins išleisti ir daugiau šio labai įvairiapusio, įdomaus ir produktyvaus kūrėjo darbų, o kartu atrasti ir išsibarsčiusius Jono Fosse’ės lietuviškus vertimus.