Šiuo metu kartu su oficialia informacija apie koronavirusą ir padėtį Lietuvoje bei visame pasaulyje plinta ir kitokios naujienos. Kaip atskirti, kuri informacija yra teisinga, o kuri gali būti melaginga? Kaip reikėtų vertinti informaciją ir kokiais šaltiniais tikėti? Į klausimus atsako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto politinės komunikacijos ekspertas dr. Viktoras Denisenko.

„Kalbant apie kokybišką ir nekokybišką informaciją – pirmiausia reikėtų vertinti jos šaltinį. Patikimą informaciją skleidžia valstybės institucijos, kokybiška žiniasklaida. Žiūrėti reikėtų būtent į pirminį šaltinį, siekti jį atrasti. Jeigu kas nors socialiniuose tinkluose parašė, kad „ministras pirmininkas pažadėjo…“ ar „prezidentas teigė, jog…“, tai dar nėra patikima informacija. Bet jeigu „prezidentas teigė“ oficialiame prezidentūros tinklalapyje, o „ministras pirmininkas pažadėjo“ nacionalinio transliuotojo eteryje – tokia informacija galima pasitikėti. Žinoma, politikai irgi kartais meluoja arba nusišneka, o žurnalistai daro klaidų, bet čia jau kitokia problema. Galiausiai sąžiningas žurnalistas visada sieks savo klaidą ištaisyti, patikslinti informaciją“, – pasakoja dr. V. Denisenko.

Ekspertas siūlo įsiklausyti į tos srities specialistų nuomonę: „Patikimiausiai apie koronavirusą gali kalbėti medikai, atitinkamos srities mokslininkai. Dabartinėje situacijoje, sakyčiau, ekspertinė nuomonė yra itin vertinga.“

Nors Lietuvos žiniasklaidos priemonėse galima rasti daug naujausios informacijos apie koronavirusą ir jo atvejus Lietuvoje, socialiniuose tinkluose vartotojai kuria specialias grupes, kuriose dažnai dalijasi ir labai nepatikima informacija. Dr. V. Denisenko mano, kad žmonės yra linkę dalytis nepatikima informacija ne vien epidemijų ar pandemijų metu.

„Krizių atveju ši problema tiesiog labiau išryškėja. Dalijimasis informacija yra vienas esminių socialinių tinklų principų. Kita vertus, žmonėms neretai trūksta kritinio mąstymo, arba, kalbant kitaip, kritiško informacijos įvertinimo, prieš ja pasidalijant. Burtis į tokias grupes socialiniuose tinkluose ir pasitikėti abejotina informacija gali versti ir nepasitenkinimas, nepasitikėjimas valdžia, kritiškas požiūris į jos veiksmus, taip pat paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus paieška“, – teigia jis.

Anot dr. V. Denisenko, akivaizdu, kad kritinėje ar ypatingos socialinės įtampos situacijoje informacijos poreikis yra labai didelis.

„Žmonės ieško informacijos, nori išsiaiškinti, kas vyksta, nori suprasti, kaip reaguoti, kaip apsisaugoti nuo pavojaus. Kai yra paklausa – atsiranda ir pasiūla. Ne visa siūloma informacija iš tikrųjų yra kokybiška ir patikima, tačiau ji sugeba „papirkti“. Aš jau minėjau, kad žmonės yra linkę ieškoti paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Panikai artimoje situacijoje žmonės bus linkę patikėti teiginiais, kurie savotiškai ramina, t. y. kad tuoj tuoj bus atrasta vakcina ar kad viską galima labai paprastai diagnozuoti – tiesiog „sulaikius kvėpavimą 10 sekundžių“ (ši priemonė koronaviruso diagnozavimo požiūriu yra niekinė). Panikuodami žmonės yra linkę tikėti ir spalvas sutirštinančia informacija, nes panikos pagrindas – įsitikinimas, kad viskas yra blogai“, – situaciją aiškina ekspertas.

Komunikacijos fakulteto politinės komunikacijos ekspertas dr. V. Denisenko. E. Kurausko nuotr.

Paklaustas, ar vyresnės kartos žmonės dažniau pasitiki melaginga informacija, dr. V. Denisenko vienareikšmiško atsakymo nesiūlo, tačiau sutinka, kad vyresnioji karta sunkiau identifikuoja patikimus ir nepatikimus šaltinius internete.

„Pirmiausia, vyresnės kartos gyventojai tiek nesidomi internetine aplinka, kiek tai daro jaunesni žmonės, ne taip giliai supranta virtualiosios erdvės kontekstą ir realijas. Jaunimas instinktyviai perpranta žaidimo taisykles internete ir iš esmės pats dalyvauja jas kuriant. Vyresni žmonės yra pripratę prie aiškesnės medijų klasifikacijos ir ribų tarp jų. Jiems televizija yra televizija, spauda yra spauda. Su internetine medija yra sudėtingiau. Vyresniems žmonėms sunku suprasti, kad internetinėje erdvėje šalia rimtų naujienų gali būti humoristinis ar net sufabrikuotas turinys. Jiems taip pat sunkiau atskirti tikrą naujienų mediją nuo netikros ar tokia tik apsimetančios“, – pasakoja politinės komunikacijos ekspertas.

V. Denisenko mano, kad vyresnei kartai didesnę įtaką daro orientavimasis į tai, „ką žmonės kalba“, o būtent į netikros, sufabrikuotos „dominuojančios nuomonės“ kūrimą yra orientuota ir vadinamųjų internetinių trolių veikla.

„Koronavirusas dabar yra žinia Nr. 1, ir tai objektyvu. Užtenka vien pažiūrėti į priemones, kurios pasirinktos jo plitimui stabdyti. Taigi nenuostabu, kad žiniasklaida skiria maksimalų dėmesį šiai temai. Kokio nors informacijos trūkumo nėra jaučiama – informacija, kiek galiu vertinti, operatyviai pateikiama kiekvieną dieną. Tai iš esmės gerai, nes tokioje situacijoje žmonės nori gauti tos informacijos kuo daugiau, turėti kuo aiškesnį įvykių paveikslą, žinoti, ko galima laukti. Man atrodo, kad Lietuvos žiniasklaida iš esmės šį poreikį tenkina“, – sako ekspertas.

Kita vertus, net ir šioje situacijoje jis įžvelgia konkurenciją tarp žiniasklaidos priemonių: „Galima pastebėti tam tikras manipuliacijas, pirmiausia – žaidžiant su auditorijos baimėmis. Taip siekiama, kad skaitytojas ar žiūrovas nueitų būtent į tą mediją, o ne pas konkurentus.“

Dr. V. Denisenko pataria karantino laikotarpiu atidžiau vertinti informaciją ir nevartoti visko iš eilės: „Tikrai patarčiau dozuoti informacijos vartojimą. Nuolat skaitant vien apie koronavirusą gali susidaryti šios temos absoliutumo iliuzija. Čia galima kalbėti apie saviįtaigos efektą, kai koronaviruso grėsmė gali užgožti visus kitus gyvenimo aspektus, užimti visas mintis ir pan. Žmogus turėtų naudotis informacija kaip priemone orientuotis ir tinkamai reaguoti į situaciją, bet jokiu būdu netapti jos vergu“, – teigia ekspertas.

Kalbėdamas apie žiniasklaidos vartojimą, jis pataria pabandyti atrasti kitas žiniasklaidos formas, kurioms galbūt žmonės neturėjo laiko anksčiau.

„Patarčiau paskaityti ilgus žurnalistinius tyrimus, pasiklausyti ar pasižiūrėti įdomias tinklalaides. Man imponuoja mintis, kad karantinas yra ne tik iššūkis, bet ir tam tikra galimybė. Pavyzdžiui – galimybė pabandyti vėl atrasti vadinamąjį lėtąjį laiką“, – pataria dr. V. Denisenko.