Minint poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir baroko literatūros metus, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultetas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas surengė kelių dienų tarptautinę mokslinę konferenciją „Ratio, affectus, sensus: Literatūrinė baroko kultūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Abiejų Tautų Respublikos neolotyniškasis jėzuitų poetas M. K. Sarbievijus buvo vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatiškuoju Horacijumi. Jo teorinės mintys apie poeziją ir retoriką tebėra vertinamos ir įkvepia vis naujus baroko literatūros ir autorių tyrimus. Šis jubiliejus suteikia galimybę patyrinėti baroko literatūrinės kultūros mastą ir įvairovę, kuri pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė didelio susidomėjimo tiek akademiniame pasaulyje, tiek populiariojoje kultūroje.

Iš skirtingų pasaulio kraštų į konferenciją susirinkusius jos dalyvius pasveikinęs VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas pažymėjo, kad žymus baroko epochos poetas M. K. Sarbievijus buvo mūsų universiteto absolventas ir profesorius, o pristatydamas VU, pabrėžė nuo pat jo įkūrimo pradžios čia tvyrojusią tarptautiškumo dvasią.

„Vilniaus universitetas nuo pat įkūrimo pradžios buvo tarptautinis mokymosi centras. Pirmieji profesoriai čia atvyko iš Bohemijos, pirmasis rektorius buvo lenkas, seniausią išlikusią disertaciją parašė portugalų mokslininkas, ilgiausiai rektoriaus pareigas ėjo ispanas, pirmieji teisės profesoriai buvo iš Vokietijos, o pirmieji medicinos profesoriai – iš Prancūzijos ir Austrijos. M. K. Sarbievijus taip pat priklausė šiai tarptautinei iškilių mąstytojų bendruomenei, kuri formavo universiteto tapatybę kaip „universitas magistrorum et scholarium“ (mokytojų ir mokslininkų bendruomenė)“, – įžvalgomis dalijosi VU rektorius.

Šios daugiadalykės konferencijos tikslas – paskatinti diskusiją apie „ilgojo XVII amžiaus“ (nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio) literatūrinę kultūrą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šis istorinis laikotarpis, susijęs su dramatiškais pokyčiais ir visuotine kultūros krize, dažnai apibūdinamas prieštaringai, kaip nuolatinė įtampa tarp proto ir jausmų, griežtos struktūros ir aistrų. Todėl kviečiame nagrinėti baroko literatūrą ir jos raišką dinamiškos proto (ratio), emocijų (affectus) ir jausmų (sensus) sąveikos požiūriu – sąveikos, kurią galima įžvelgti įvairiuose šio laikotarpio žanruose ir vėlesnėje jų recepcijoje, išlaikančioje barokinę dvasią.