Julija Tuleikytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultetas gruodžio 5 d. kvietė į įvairių sričių intelektualus subūrusį simpoziumą „Aistros bendrabūtyje: klydinėti“. Filosofai Kristupas Sabolius ir Nerijus Milerius, poetas ir dainų autorius Pijus Opera, tinklalaidininkė Tautė Šumskė, edukologės Sandra Kairė ir Akvilė Giniota, psichiatras Dainius Pūras, apžvalgininkas Paulius Gritėnas, tyrimų žurnalistė Birutė Davidonytė ir dar dvylika žinomų savo srities profesionalų – rašytojų, mokytojų, sociologų ir kt. – diskutavo apie klaidų reikšmę žmogaus egzistencijai.

Renginio sumanytoja, VU Filosofijos fakulteto mokslininkė asist. dr. Julija Tuleikytė pasakoja apie tai, kodėl yra svarbu kalbėti apie klaidas.

Kaip kilo mintis surengti tokį gana neįprastą renginį kaip „Aistros bendrabūtyje: klydinėti“?  

Turiu prisipažinti, kad aptikau šią idėją besimėtančią kelyje, beklydinėdama.

Prieš tai 12 metų lankydama mokyklą ir 10 metų studijuodama universitete buvau įsitikinusi, kad vienas pagrindinių mokymosi tikslų – išmokti nedaryti klaidų. Tačiau bėgant laikui pastebėjau, kad baimė suklysti sulaiko nuo smalsaus klydinėjimo. Vaikščiodama „saugiais takais“, vis rečiau aptikdavau stebinančius dalykus ir galiausiai pradėjau svarstyti, kad galbūt perdėtai vengti klaidų yra klaida.

O prieš porą metų pasiklydau Rio de Žaneire, gana nesaugiame rajone, ir pačiame įtampos įkarštyje netikėtai sutikau kolegą, žingsniuojantį gatve į priešingą pusę, nes ką tik gavo užduotį pasiklysti. Jo noras paklaidžioti atrodė toks nevaržomas, palyginus su mano pastangomis pasiekti tikslų tašką, kad sužadino smalsumą: o kaipgi klydinėja mano kolegės ir kolegos Vilniaus universitete? Galbūt galėčiau iš jų klydinėjimų ko nors išmokti? Pasidarė įdomu: galbūt kažkas vertingo, kuo jie galėtų pasidalinti, lieka kažkur paraštėse ir nepatenka nei į studijų programas, nei į straipsnius ar monografijas? O kaip klydinėja ne kolegos?

Tad galiausiai pasiekusi Rio de Žaneiro valstijos universiteto pastatą, kuriame vyko simpoziumas „Errar?“ (liet. „Klysti?“, „Klaidžioti?“), paklausiau organizatoriaus, ugdymo filosofo Walterio Kohano, ar galėčiau, įkvėpta šio renginio, surengti kažką giminingo Lietuvoje. Gavusi palaikymą, parsivežiau šią idėją į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą.

Ir štai gruodžio 5-ąją surengėme simpoziumą „Klydinėti“ – pirmąjį ciklo „Aistros bendrabūtyje“ renginį. Pavadinimo antraštė „Aistros bendrabūtyje“ netiesiogiai nurodo į tai, kad renginys vyko Filosofijos fakultete – vietoje, kurioje XVII a. buvo įkurtas bendrabutis („bursos“), o dabar aistringai studijuojami bendros būties klausimai.

Julija Tuleikytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Renginio idėją atsivežėte iš Rio de Žaneiro valstijos universiteto. Kuo Jūsų renginys buvo kitoks?

Abu renginius vienija aistringas dėmesys klydinėjimo problematikai. Ji gali asocijuotis su laisve ir tam tikru lengvumu, atrišančiu rankas žaisti, tad turbūt tai ir bus jungiantys motyvai.

Tačiau kaip žmogus, kuris baigė filosofijos bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijas Vilniaus universitete ir įprato prie sistemingų tiesos paieškų, simpoziumo metu Brazilijoje pajutau stiprų alkį šiek tiek aiškesnės svarstymų struktūros ir sistemingesnių refleksijų.

Todėl Lietuvoje norėjau sukurti renginį, kuriame kartu derėtų ir klydinėjimai, ir nuoširdi tiesos ar tiesų paieška. Tai atrodo dar ir ypač aktualu atsižvelgiant į visuomeninį, politinį kontekstą. Juk, kai esama galios pozicijoje, klydinėjimas, o ypač kitų klaidinimas, gali būti naudojami ir kaip išgalinimo strategija.

Tad nors pranešėjoms ir pranešėjams buvo palikta laisvė interpretuoti klydinėjimo reiškinį nevaržomai, visi pakviesti žmonės buvo jautrūs išgalinimo ir įgalinimo klausimams. Net jei pranešimuose šios temos neiškilo tiesiogiai, „beklydinėjant“ jos suskambėjo tarp eilučių.

Kaip vyko simpoziumas?

Siekiant pažvelgti į skirtingas klydinėjimo patirtis, buvo pakviesti ir mokslo pasaulyje daug pasiekę žmonės, ir įdomios mokslui neįsipareigojusios asmenybės. Pranešimus siejo bendra tema ir skiriamo laiko – 20 minučių – formatas. Norėjosi susikurti žaismingą erdvę, kurioje įvairūs žmonės susitiktų lygiavertiškai pasikalbėti apie tai, ką kiekviena ir kiekvienas pažįsta tiek iš profesinės, tiek iš asmeninės perspektyvos – klydinėjimus.

Gruodžio 5 d. pranešimus pristatė Birutė Davidonytė, Vilius Dranseika, Akvilė Giniota, Paulius Gritėnas, Gintė Marija Ivanauskienė, Sandra Kairė, Nerijus Milerius, Aistė Noreikaitė, Pijus Opera, Dainius Pūras, Skaistė Rupšlaukytė, Simonas Saarmann, Kristupas Sabolius, Kristina Simanaitė, Ieva Marija Sokolovaitė, Irma Jokštytė-Stanevičienė, Tautė Šumskė, Matas Tamošaitis, Veronika Urbonaitė ir Saulius Vasiliauskas. O gruodžio 9 d. į patyriminį užsiėmimą „Įkūnytos klajonės Filosofijos fakultete“ pakvietė Irma Jokštytė-Stanevičienė ir Aida Štelbienė. Tikiu, kad šis simpoziumas subūrė tikrą klydinėtojų svajonių komandą!