Vilniaus universiteto (VU) garbės daktaras, Humboldtų universiteto profesorius emeritas ir Peterburgo Mokslų Akademijos Lingvistinų tyrimų instituto profesorius Jurijus Kuzmenko, šiuo metu gyvenantis Berlyne, sutiko pasidalyti mintimis apie tai, kas šiomis dienomis visiems kelia didžiausią rūpestį.

Kaip Jus pasiekė žinia apie karo pradžią?

Naiviai netikėjau, kad taip gali nutikti. Nors ir buvo kalbama apie telkiamas pajėgas prie sienų, tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kad Rusija užpuls Ukrainą. Man tas kariuomenės įvedimas buvo visiškai netikėtas, nors analitikai ir svarstė tokį scenarijų, tačiau analitikai paprastai daug prišneka, neretai klysta…

Kitas dalykas – tai asmeninis santykis. Mano žmona Raja yra ukrainietė, jos mama iš Umanės, ten gyvena jos pusseserės. Mano pusbrolis dabar Kyjive. Mes susiskambinam, o vienintelis žodis, kurį jie nuolat kartoja, kad visa tai kaip pekla. Beje, mano pavardė irgi ukrainietiška, nors tėvo giminė yra iš Stavropolio krašto.

Informacijos gauname iš radijo ir televizijos. Deja, stotis „Echo Moskvy“ ir televizija „Dožd“ jau uždarytos, per kitus Rusijos kanalus transliuojama vien propaganda. Tiesa, dar galime žiūrėti televiziją „OstWest“, transliuojamą iš Berlyno. Trumpai tariant, situacija yra baisi ir pabaigos nematyti.

Taigi, baisu pagalvoti ir apie pasekmes – kaip toliau teks gyventi.

Kada nors tai baigsis, tik kada? Piteryje gyvena mano vyriausioji duktė. Jos šeima politiškai labai aktyvi – dalyvauja mitinguose, o mes tuo metu čia drebam dėl jų. Nors ir įkalbinėju ją neiti, sakau, kad nieko tai neduos, kad gali areštuoti, tačiau ji neklauso… Iš pradžių nedidelis būrelis susirenka sutartoje miesto vietoje, tačiau kai žmonių padaugėja, policija išskirsto juos po daugybę atskirų gatvelių, kad susidarytų vaizdas, jog čia tik keletas žmonių protestuoja.

Baisiausias dalykas, kad propaganda yra tokia galinga, jog daugelis patikėjo, esą invazija į Ukrainą – teisingas sprendimas. Negana to, tarp visų mūsų Dūmos narių neatsirado nė vieno, kuris pakeltų ranką ir išdrįstų pasakyti, kad taip elgtis negalima. Panaši tyla ir vadinamojoje Valstybės saugumo taryboje. Tai neįtikėtina – juk jiems nieko netrūksta, viskuo aprūpinti.

Tokia stipri baimės atmosfera? Tačiau ji apima ne visus. Girdime apie jaunąją Rusijos kartą, kurios požiūris gerokai skiriasi nuo jų tėvų kartos.

Prieš trisdešimt metų, žlungant Sovietų Sąjungai, ir Rusijoje vyko milžiniškos demonstracijos. Daugeliui jų dalyvių tai neužmirštama. Tad tarp šių dienų protestų dalyvių esama ir vyresnių žmonių. Mano vyriausiai dukrai dabar kaip tik 50 ir ji, taip pat ir anūkas dalyvauja protestuose.

Bėda ta, kad rusams tiek nuo sovietinių, tiek dar nuo ankstesnių laikų į galvas yra įkaltas kažkoks Rusijos išskirtinumas. Tai siaubinga. Milijonai žmonių, ypač pensininkų, labai skurdžiai gyvena, o dabar ir rublis krito iki neregėtų žemumų. Kas jų laukia? Man nesuprantama, kad sveikai mąstantis žmogus Europos centre galėtų pradėti karą. Dėl kažkokių nesutarimų su Vakarais? Jeigu taip, tai reikėjo su Vakarais ir tartis. Kuo čia dėta Ukraina? Iš kur tokie Putino patarėjai?

Ką reiškia šiandien būti rusu kitose šalyse? Ar žmonės nepatiria spaudimo būtinai viešai išsakyti savo poziciją – pasmerkti agresiją?  

Tai visiškai teisinga nuostata. Pavyzdžiui, mano jauniausia dukra, gyvenanti Strasbūre, jau dalyvavo šios agresijos pasmerkimo mitinge. Užsienyje gyvenantys rusai nėra taip apdoroti, jie daug laisvesni.

Žinoma, viską spręsti turi žmonės pačioje Rusijoje. Mes patys jau turėjome būti grįžę į Peterburgą, bet iš pradžių dėl pandemijos, o dabar dėl karo dar pasilikome Vokietijoje. Balandį baigsiu čia paskaitas ir keliausim namo, jei bus įmanoma. Juk Rusijoje mūsų namai, giminės, draugai.

Nors kai visa šita prasidėjo, rimtai svarsčiau atsisakyti Rusijos pilietybės. Man ne kartą yra siūlę Vokietijos pilietybę, tik aš nesutikdavau, nors tai ir būtų suteikę tam tikrų privalumų. Juk aš ne vokietis. Šiandien esu įsitikinęs, kad nors ir mažų dalykų, reikia imtis būnant ten, Rusijoje. Kad bent šiek tiek pavyktų atverti žmonėms akis į tai, kas vyksta plačiajame pasaulyje. Nors ir siaurame rate.

Neabejoju, kad ir dabar tai darote bendraudamas su savo pažįstamais, tik kiek tai yra įmanoma šiandien, kai propaganda tokia stipri?

Iš tiesų sunku, bet įmanoma. Nemanau, kad Putiną šiuo metu Rusijoje palaiko daugiau kaip 60 proc. gyventojų (nors taip yra skelbiama). Tačiau net ir tuo atveju, jei jam nepritaria 20 proc., tai jau padorus skaičius. Juk lemiamą vaidmenį visuomet atlieka aktyvioji mažuma.

Antai, Pirmojo pasaulinio karo metais bolševikai ir ypač Leninas laukė Rusijos pralaimėjimo, kad atsirastų proga nuversti carą. Laikytis tokios pozicijos buvo nelengva, nes šovinistų ir karo rėmėjų buvo daug, tačiau galiausiai viskas taip ir įvyko. Tiesą sakant, ir dabar galvoju, kad viskas turėtų įvykti pačios Rusijos viduje. Tai labai problemiška, bet kito kelio nėra. Antraip, sprendžiant iš propagandos, viskas atsikartos kaip 1939 m. Vokietijoje, kai visi šaukė valio, džiūgavo dėl užgrobtų žemių, kai liko viena partija… Deja, dabartis labai primena ano meto įvykius.

Visa viltis, nors ir nedidelė, kad ateitis spręsis pačioje Rusijoje.

Taip, tai vienintelė viltis. Deja, dabartinė valdžia, ką galėjo, visus susodino į kalėjimus. Kitaip tariant, apvalė lauką, sukišo po asfaltu ir t. t. Tačiau, jei viskas ir toliau šitaip tęsis, neišvengiami nauji proveržiai.