Lietuvos kariams pradėjus dalyvauti Goro provincijos atkūrimo misijoje nuspręsta, kad Afganistane privalo būti vykdomas ne tik karinis patruliavimas, bet ir vietiniams gyventojams naudingi darbai. Todėl Goro provincijoje ėmė dirbti Lietuvos žemės ūkio specialistai, kelininkai, statybininkai, kurie padėjo afganams tvarkytis, tiesti kelius, statyti tiltus. Taip buvo siekiama sukurti kuo didesnę naudą Afganistano gyventojams.

Viena iš šio projekto dalių – Lietuvos mokslininkų atliekami geologiniai tyrimai. Vilniaus universiteto Geomokslų instituto profesorius Gediminas Motuza su prof. Sauliumi  Šliaupa dvi vasaras dirbo Afganistano Goro provincijoje. Dėl daugelį metų besitęsiančio karo geologiniai tyrimai šalyje nebuvo atliekami apie 40 metų, todėl moksliniai duomenys labai atsiliko nuo kitų kraštų, liko daug neatsakytų klausimų, kurie yra itin svarbūs sprendžiant daug platesnio regiono geologines problemas.

„Pagrindinis mūsų tikslas buvo patikrinti, ar Goro provincijoje esama naudingųjų iškasenų. Jų atradus būtų buvęs aiškus stimulas investicijoms, infrastruktūros gerinimui, žmonių įdarbinimui ir taip toliau“, – teigia prof. G. Motuza. Naudingųjų iškasenų buvo ieškoma tiek jau seniai aprašytuose objektuose, tiek potencialiose naujose vietovėse.

Vilniaus universiteto geologai – vieni pirmųjų mokslininkų, atlikusių tyrimus karo kankinamame Afganistane. „Mes galėjome juos vykdyti, nes sutikome šiek tiek rizikuoti, bet mūsų kariškiai labai profesionaliai mus saugojo. Jie sudarė tinkamas sąlygas, planavo maršrutus, visuomet važiuodavome su 5–6 šarvuočiais, apsidrausdami, su apsauga iš oro. Kasdien važiuoti negalėdavome, tai priklausydavo ir nuo karinės padėties, ir nuo kariškių galimybių mus lydėti – kartu vykdavo 10–15 žmonių, visa tai reikėdavo suorganizuoti“, – apie lauko darbų sąlygas pasakojo geologas.

Apsivilkę sunkias, apie 10 kilogramų sveriančias neperšaunamas liemenes, varginant 35 laipsnių karščiui, trijų kilometrų aukštyje mokslininkai praleido ne vieną dieną. Kelionės metu VU tyrėjams teko nuvažiuoti per tūkstantį kilometrų. „Važiuodami žiūrėdavome, kur mums reikėtų sustoti, ką vertėtų patikrinti, ir per radiją pranešdavome vadui, kuris nuspręsdavo, ar toje vietoje galima sustoti, ar ne. Tačiau net gavus leidimą sustoti, tekdavo dirbti labai greitai – ištirti, aprašyti, nufotografuoti ir paimti mėginius“, – prisiminė G. Motuza.

Mokslininkams pavyko aptikti chromo rūdos, šiek tiek aukso, jaspio, juodojo ir geltonojo marmuro apraiškų. Pasak geologo, tai yra tokios medžiagos, kurias galima išgauti naudojantis paprastomis priemonėmis, nereikalaujančiomis investicijų – žmonės gali patys užsiimti jų išgavimu, panaudojimu ir pardavimu.

Tačiau tyrėjai norėjo daugiau išsiaiškinti ir apie Goro provincijos geologinę sandarą. „Mums pavyko surinkti medžiagos, kuri įdomi moksliniu požiūriu – ji leidžia kitaip pažiūrėti į Goro provincijos geologiją, Afganistano plutos susidarymą, jos istoriją, evoliuciją, raidą. Tam skirti ir mūsų straipsniai“, – pasakojo mokslininkas.

Bendradarbiaudami su JAV geologijos tarnyba ir Australijos universitetu Kamberoje, padėjusiais nustatyti vulkaninių uolienų ir granito intruzijų amžių, Lietuvos mokslininkai paskelbė du mokslinius straipsnius: „Supracrustal Suite of the Precambrian Crystalline Crust in the Ghor Province of Central Afghanistan“ ir „Paleogene Volcanism in Central Afghanistan: Possible far-field effect of the India-Eurasia collision“.

Pirmajame apibūdinamas senojo pamato plutos Goro provincijoje susidarymas, kuris leido pagrįsti dviejų skirtingais laikytų struktūrinių blokų sandaros bei raidos bendrumą ir jų kilmę iš Gondvanos paleožemyno.

Antrame straipsnyje teigiama, kad Indijos plokštė, paleogene susidūrusi su Eurazija, sukėlė jos pakraščio blokų slinkimą į šalis per šimtus kilometrų. Dėl to Centriniame Afganistane susidarė regioninių lūžių sistemos, grabeno tipo įdubos, vyko intruzinis magmatizmas ir vulkanizmas, kurio dariniai ir buvo tyrimų objektas ir informacijos šaltinis. Nustačius uolienų amžių patikslintas ir Indijos–Eurazijos kolizijos pradžios laikas.