„Unsplash“ nuotr.

Prieš kelerius metus Lietuvos vandenvietėse radus pavojingo elemento arseno žiniasklaidoje pasirodė nemažai nuogąstavimų dėl geriamojo vandens kokybės. Šis sveikatai kenksmingas elementas dažnai apskritai asocijuojasi su nuodais, o mažesni jo kiekiai kaupiasi organizme ir paveikia įvairių jo sistemų veiklą. Tačiau Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto lektorės dr. Jurgos Arustienės teigimu, arseno reikia ne bijoti, o saugotis mokslo patikrintais metodais.

Atradimas netikėtas ir specialistams

Vandenviečių, iš kurių vanduo tiekiamas vartotojams, tyrimai atliekami periodiškai, tačiau probleminių elementų sąraše arseno ilgą laiką nebuvo.

„Geriamasis vanduo yra nuolat tiriamas. Arsenas prieš kelerius metus vandenvietėse pasirodė visai netikėtai. Atrodė, kad su vandeniu jau viskas išsiaiškinta. Probleminiai elementai, tokie kaip geležis ar manganas, atrodė išaiškinti, buvo sudaryti žemėlapiai, kaip, pavyzdžiui, išsidėsto fluoridas ar kiti toksiniai elementai. Ir tik tada, kai gautas įpareigojimas sutvarkyti vandenvietes ir atėjo pirmos prie Raseinių darytų tyrimų ataskaitos, pamatėme, kad tokia problema yra“, – pasakoja dr. J. Arustienė.

2016 m. visos viešos vandenvietės ir jų ištekliai turėjo būti įvertinti pagal tam tikrą metodiką. Šis vertinimas pasižymėjo tuo, kad buvo pradėtos tvarkyti mažesnės kaimų vandenvietės – tokios, kurioms paprastai buvo skiriama mažiau dėmesio. Dėl to, geologų manymu, arseno koncentracija turi sąsajų su vandens kiekiu.

„Pradėjus tirti vandenvietes, Raseinių rajone išlindo arsenas. Iš pradžių galvojom, kad tai klaida. Pakartojom tyrimus, ir vis tiek jo buvo. Šiaip leidžiama norma yra 10 mikrogramų, o ten buvo 20–30 mikrogramų arseno viename litre. Vėliau paaiškėjo, kad arseno randama ir šiaurės, pietų bei pietvakarių Lietuvoje. Keisčiausia, kad per daugelį metų tyrimų jo nepastebėjo ne tik lietuviai. Nei Latvijoje, nei Lenkijoje tokia problema iki šiol nėra fiksuojama“, – apie atradimą kalba geologė.

Teoriją dėl taršos mokslininkai atmeta

Netikėtai atradus didelius toksinės medžiagos kiekius vandenyje ir įsitikinus, kad vandens tyrimai atlikti teisingai, kilo klausimas, ar arsenas atsirado natūraliai, ar dėl žmogaus ūkinės veiklos. Dr. J. Arustienės teigimu, versijų buvo įvairių: netvarkingai įrengti, nesandarūs gręžiniai, tarša ar netvaraus žemės ūkio sovietmečiu palikimas. Anot mokslininkės, vis dėlto realiausia, kad arsenas vandenyje yra gamtinės kilmės.

„Tyrimus pradėjome nuo rastų rajonų, ištyrėme daugiau gręžinių ir paaiškėjo, kad arseno yra nemažai. Vandenvietėms arseno tyrimai visuomet buvo privalomi. Bet individualiuose gręžiniuose tiriamų elementų sąraše arseno nebuvo. Pirmiausia, kas buvo padaryta, tai ir arseno tyrimas individualiems gręžiniams tapo privalomas. Tuomet išsiplėtė ir arseno geografija, paaiškėjo tam tikri dėsningumai, dėl kurių arseno yra požeminiame vandenyje. Palyginti su kitais elementais, jo pasiskirstymas labai sudėtingas“, – pasakoja dr. J. Arustienė.

Tam, kad išsiaiškintų arseno kilmę, Lietuvos geologijos tarnyba dviejose skirtingose vandenvietėse Raseinių rajone išgręžė tiriamuosius gręžinius.

„Įrengėme tyrimų aikšteles ir gręžėme per visą kvartero storymę ir visus pagrindinius vandeningus ir nevandeningus sluoksnius. Bandėme suprasti, ar arsenas yra „iš viršaus“, ar gamtinės kilmės. Kaip tik šiemet baigėsi mūsų projektas ir labiau linkstame prie išvados, kad jis yra gamtinės kilmės. Mūsų manymu, vandeninguose kvartero termoreliniuose tarpsluoksniuose jo daugiausia. Jo šiek tiek pabarstyta nuogulose, o tam tikrose vietose vandenyje jo atsiranda daugiau negu kitose vietose. Tai siejama su buvusiomis pelkėmis, šlapžemėmis bei organinėmis medžiagomis, kurių galėjo būti susikaupusių tuose tarpsluoksniuose ir prie kurių „kabinasi“ arsenas. Apskritai arseno gamtoje yra natūraliai, jis koncentruojasi, o kai tas sluoksnis jau yra palaidotas ir tampa vandeningu sluoksniu, tai iš jo tam tikrose vietose esant geležies, sieros ir esant redukcinėms sąlygoms arsenas atsiduria vandenyje“, – aiškina mokslininkė.

Būdas apsisaugoti – tyrimai ir taršos kontrolė

Vanduo, kuriame arseno koncentracija viršija normą, pasiskirstęs labai įvairiose vietose. Vidutiniškai jo daugiausia yra 50 m gylyje, bet gali būti ir giliau (60–80 m), tad sąlygos tam įvairios. Be to, kadangi šios vandenvietės yra mažos, jo randama ne visuose Raseinių ir kitų rajonų gręžiniuose.

Dr. J. Arustienė sako, kad iš pradžių žmonės šiek teik panikavo, nerimavo, o patikimų tyrimų medžiagos buvo labai mažai: „Dabar atėjo kitas suvokimas, kad bent jau turi išsitirti gręžinius, turi ieškoti, kad kažką rastum. Mums atliekant tyrimus mažuose gręžiniuose, žmonių reakcijos būna skirtingos: vieni dėkingi, kad daromi tyrimai, kiti supyksta ir nežino, ką daryti su informacija, kad arseno koncentracija vandenyje per didelė.“

Anot geologės, esminis dalykas šioje situacijoje – žinoti, kad tokia problema yra, nes tada galima galvoti, kaip ją spręsti. O norint išvalyti vandenį, kuriame yra arseno, geriausiai tinka geležies filtravimui naudojami filtrai: paprastai ten, kur esama arseno, yra ir nemažai geležies, tad perleidus vandenį per nugeležinimo sistemas vartotojai gauna tinkamą geriamąjį vandenį. Be to, bijoti nereikėtų ir dėl šulinių – negiliuose, atviruose vandenyse arsenas nesikaupia, tad reguliariai tikrintis turėtų tik individualių gręžinių savininkai.

Viešo vandens tiekimo vandenvietėse privaloma užtikrinti, kad atitekėtų geros kokybės vanduo, tačiau taip pat svarbu, kad žmogaus ūkinė veikla neblogintų tiekiamo vandens sąlygų.

„Pavažinėjus atlikti tyrimų buvo atradimas, kad nors aplink vandenvietes turėtų būti ribojama ūkinė veikla, bet aplink kai kurias vandenvietes, ypač priklausiusias kolūkiams, dabar gręžiniai naudojami viešam vandens tiekimui. Ir aplinka ten ne visada yra palanki. Pavyzdžiui, vandenvietė, kaip griežto režimo zona, aptverta tvora, tačiau aplink ją ariama žemė, važinėja traktoriai ir purškia pesticidus. Ir nors panašu, kad mūsų atrastas arsenas yra atsiradęs dėl gamtinių sąlygų, vis dėlto reikėtų prižiūrėti, kaip vykdomas žemės ūkis, kad jis papildomai neterštų“, – sako dr. J. Arustienė.

Moksliniu požiūriu – nauja tyrimų sritis

Nors arsenas vartotojams gali sukelti nepatogumų ir net sveikatos problemų, mokslinių jo tyrinėjimų tema Lietuvoje visiškai nauja. Anot dr. J. Arustienės, arsenas taip ilgai išliko nepastebėtas greičiausiai todėl, kad šiuolaikiniai prietaisai daug tikslesni, o anksčiau ir jo normos buvo kitokios – sovietmečiu buvo leidžiama net iki 50 mikrogramų arseno viename litre. Tik vėliau, atlikus išsamesnius arseno poveikio sveikatai tyrimus, ši norma buvo sumažinta iki 10 mikrogramų litre.

Apskritai Lietuvoje geologiniu požiūriu daugiausia ištyrinėtos zonos yra tos, kurios laikomos komerciškai svarbiomis – Klaipėdos uostas, naftos gavybos vietos, Ignalinos rajono teritorija, kurioje planuota statyti atominę elektrinę.

„Patys stengėmės būti atviri, neprisirišti prie vieno ar kito galimo šaltinio, – sako dr. J. Arustienė, – todėl net ir geologijos studentai, rašydami baigiamuosius darbus, turi galimybę nagrinėti labai mažai ištirtas temas, kurių tyrimų rezultatai dar nėra aiškūs.“ Anot geologės, tokie tyrimai būtų aktualūs tiek mokslui, tiek gyventojams.