Vilniaus universiteto (VU) istorinė iniciatyva „Grįžtanti atmintis“ sulaukė ypatingo įvertinimo – Šv. Kristoforo statulėlės, skirtos už pilietiškumą saugant istorinę atmintį. Istorijos fakulteto profesorė Jurgita Verbickienė, šio projekto iniciatorė, apdovanojimą vertina dvejopai – ir kaip įsipareigojimą ateityje tęsti projektą, nes jis yra prasmingas ir teisingas, ir kaip įvertinimą už svarbų mokslinį atradimą.
„Ši VU iniciatyva atkuria istorinį teisingumą. Jos pradžioje buvo duotas pažadas, kad istorinis teisingumas turi būti atkurtas iki galo, o tai reiškia visiems okupacijų metais iš universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams, kurių turėtų būti gerokai virš tūkstančio, o turime kol kas 301. Kitas labai svarbus momentas, kad iš teisingumo atkūrimo mes daug mokomės – ne tik kaip visuomenė ar universiteto bendruomenė, bet net ir kaip istorijos tyrėjai. Nes tie moksliniai atradimai, kurie buvo padaryti vystant šią iniciatyvą, buvo nauji ir iki tol nežinomi“, – pasakoja istorikė prof. J. Verbickienė.
Tyrimai atskleidė netikėtų faktų
Gali atrodyti neįtikėtina, kad beveik 450 metų istoriją skaičiuojančiame VU iki šiol ne visi istoriniai duomenys buvo žinomi. Tačiau 2016 m., pradėjus istoriniais tyrimais paremtą iniciatyvą, buvo atskleisti faktai, kurie iki tol nebuvo aiškiai įvardyti.
„Pirmą kartą buvo dokumentiškai patvirtinta, kad nacių okupacijos metu žmonės iš universiteto buvo šalinami dėl tautybės ir politinių pažiūrų. Tarp archyvinių šaltinių rastas reikalavimas, kurį gavo tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška – pašalinti žydų ir lenkų tautybės studentus bei darbuotojus, taip pat asmenis, kaltintus kolaboravimu su pirmąja sovietine okupacijos valdžia“, – prisimena iniciatorė.
Prof. J. Verbickienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Šie faktai buvo visiškai netikėti ir paskatino iš naujo pažvelgti į tai, kaip VU veikė nacių okupacijos sąlygomis. Iki tol viešajame diskurse dažniausiai minimas 1943 m. kovo 15 d. VU uždarymas, neretai interpretuotas kaip principingas atsisakymas bendradarbiauti su okupacine valdžia. Tačiau tyrimas atskleidė, kad tam tikru laikotarpiu VU vadovybė vis dėlto vykdė okupacinės valdžios nurodymus – šalino studentus ir darbuotojus dėl ideologinių priežasčių.
Bet kartu archyvuose randama faktų, kad profesoriai bandė padėti studentams, administracija ieškojo būdų, kaip apsaugoti persekiojamuosius. „Vienas iš tokių atvejų – profesoriaus Vlado Lazersono istorija. Nors jis buvo pašalintas iš universiteto, rektorius Mykolas Biržiška jam suteikė dokumentus, galėjusius padėti evakuotis, bet jis jais nepasinaudojo ir buvo nužudytas Kauno gete.“
Panašiai buvo ir su Ona Šimaite – VU bibliotekininke, turėjusia oficialų rektoriaus leidimą eiti į getą „atsiimti knygų“. Iš tiesų ji į getą nešė maistą, ginklus, slėpė žydų rankraščius, gelbėjo jų vaikus.
Iniciatyva įkvėpė kitus universitetus
Pasak istorikės, svarbiausia šios iniciatyvos žinia – atsakomybės prisiėmimas. VU nebijo pripažinti, kad jis buvo visoks, ir per šią iniciatyvą reflektuoja ne patį maloniausią savo istorijos etapą. Būtent toks atviras požiūris ne tik leido VU projektui išryškinti sudėtingą praeitį, bet ir tapo postūmiu kitoms aukštosioms mokykloms regione įsivertinti totalitarinių režimų poveikį jų bendruomenėms.
„Antisemitizmo atvejų tyrimais tuometiniame Stepono Batoro universitete susidomėjo Lenkijos tyrėjai, o Poznanės universitetą mūsų istorinė iniciatyva įkvėpė pabandyti įvertinti antisemitizmo pasireiškimus ir pas save. Iniciatyva domisi ir kiti Lietuvos universitetai. Neplanuotai tapome regioniniais lyderiais, kurie įkvepia kitus universitetus kurti naują santykį su savo praeitimi“, – džiaugiasi iniciatorė.
Vroclavo universitetas tuo pačiu metu, kai startavo VU projektas „Grįžtanti atmintis“, savo profesūrai (daugiausia žydų kilmės) grąžino atimtus akademinius laipsnius, bet tai buvo vienkartinis veiksmas. VU yra vienintelis universitetas, kuris simbolinių atminties diplomų suteikimo ceremonialą pavertė tradiciniu jau dešimtmetį gyvuojančiu projektu.
Atminties diplomų įteikimo ceremonija Vilniaus universitete. VU nuotr.
„Svarstymai, kaip turėtų būti kuriamas santykis su sovietmečiu neteisybę patyrusiais universiteto bendruomenės nariais, kilo dar Sąjūdžio laikotarpiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, tačiau tuomet jie taip ir neperaugo į platesnes ar nuoseklias iniciatyvas. Tačiau prieš dešimtmetį buvo atrasti tinkami neteisybę patyrusių žmonių memorializacijos ir pagerbimo ženklai – simbolinių atminties diplomų suteikimo ceremonija, gyvuojanti iki šiol“, – sako prof. J. Verbickienė.
Ne statistika, o jautriausios gyvenimo istorijos
Kaip pasakoja VU istorikė, tyrimų metu paaiškėję apytiksliai skaičiai parodė neteisybės mastą – iš VU buvo pašalinta gerokai per tūkstantį žmonių: žydų, lenkų, lietuvių. „Šie žmonės tapo ne statistika, o konkrečiomis biografijomis. Kiekvienas vardas reiškė nutrauktas studijas, sugriautus gyvenimus, o dažnai – ir prarastas gyvybes. Todėl „Grįžtančios atminties“ iniciatyva siekia ne tik simbolinio gesto, bet teisingumo atkūrimo, net kai nebėra kam simbolinio diplomo įteikti.“
Vienas iš tokių atvejų – Lietuvos žydų poetės Matildos Olkinaitės. Pašalinta iš VU, ji buvo nužudyta kartu su visa šeima, todėl neliko artimųjų, kurie galėtų priimti jos atminties diplomą. Tad jis buvo perduotas mokyklai, kurioje ji mokėsi – kaip ženklas, kad atminimas išlieka, net kai giminės gyvavimas nutrūksta.
Viena jautriausių šios iniciatyvos patirčių – „susitikimai“ su tais žmonėmis, kurių likimai tiesiogiai susiję su istorine neteisybe. Istorikė prof. J. Verbickienė pasakoja apie atvejį, kai buvo rasta ir pagerbta moteris Kristina Rzewuska, gyvenanti Gdanske. Ji buvo pašalinta iš VU dar jaunystėje, o prieš kelerius metus garbaus amžiaus Juzefo Pilsudskio laidotuvių liudininkei VU įteikė atminties diplomą, simboliškai grąžindamas ją į bendruomenę.
Tačiau bėgant metams iniciatyva atnešė ir netikėtų, kartais net kurioziškų situacijų. Vis dažniau artimieji patys kreipiasi į VU, norėdami pranešti apie savo šeimos narius – žmones, kurie Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu buvo pašalinti iš VU. Pasitaiko atvejų, kai pateikta pavardė jau būna identifikuota tyrėjų.
„Būna, kad giminaičiai, išgirdę apie iniciatyvą, patys kreipiasi norėdami nominuoti savo artimą žmogų kaip pašalintą iš Vilniaus universiteto. O mums ta pavardė jau būna žinoma ir paaiškėja, kad tam žmogui diplomas jau yra suteiktas. Tiesiog nepavyko identifikuoti užsienyje gyvenančių giminaičių.“
Tokių atvejų, pasak profesorės, jau buvo ne vienas. Vieną kartą iniciatyva sugrąžino šeimai net du atminimo diplomus – motinos ir tėvo, abu medikai buvo kadaise pašalinti iš VU ir ištremti.
Šie atvejai rodo, kad iniciatyva gyvena ne tik archyvuose, bet ir šeimų atmintyje. Todėl prof. J. Verbickienė kviečia žmones, žinančius savo šeimos istoriją, domėtis VU atliktais tyrimais ir paskelbtais nominantų vardais.
Kaip randami nukentėję žmonės?
Iniciatyvos istorinius tyrimus atlieka VU muziejaus ir istorikų tyrėjų komanda, tyrimo medžiaga vertinama Atminties diplomų teikimo komisijos, kurią sudaro VU mokslininkai, o kaip socialinis partneris veikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras.
Kaip pasakoja VU muziejininkė dr. Vaiva Kubeckienė, pirmiausia ji su kolege Julija Jonušaite-Varapnickiene renka informaciją apie nominantus, ieško archyvuose dokumentų apie studentus ir dėstytojus, pašalintus dėl okupacijų, tautybės ar politinių priežasčių. Muziejus taip pat saugo neišdalytus atminties diplomus asmenims, kurių pačių ar jų artimųjų nepavyko surasti.
„Tyrimo procesas prasideda nuo to, kad gaunamos žmonių pavardės iš komisijos, besikreipiančių žmonių ar viešų literatūros šaltinių. Iš pradžių muziejuje atliekamas pirminis tyrimas, o sudėtingesnius atvejus padeda tirti ir Grįžtančios atminties komisijos nariai. Taip pat bendradarbiaujama su Lietuvos ypatinguoju archyvu ir Lietuvos centriniu valstybės archyvu, kur saugomi papildomi dokumentai. Siekiant efektyvumo, sukurtos aiškios procedūros ir dokumentų valdymo sistema, užtikrinanti tyrimo skaidrumą ir duomenų apsaugą“, – sako VU muziejaus darbuotoja J. Jonušaitė-Varapnickienė.
Pačios įsimintiniausios muziejaus darbuotojoms istorijos dažnai būdavo tos, kurios užsibaigdavo gyvais susitikimais su nominantais arba jų artimaisiais, atsiimančiais diplomus. Ryškiausiai dr. V. Kubeckienė atsimena žmones, kuriems atminties diplomai buvo įteikti pandemijos metu lauke, Didžiajame kieme. Juos asmeniškai atsiėmė patys nominantai – 93 metų vienuolė Laimutė Antanina Vanagaitė ir 94 metų tremtinys, inžinierius Alfonsas Bujokas.
Atminties dilomų įteikimo ceremonija pandemijos metu VU Didžiajame kieme. VU nuotr.
Žmogiškumo pasirinkimas – kaip priešnuodis
Prof. J. Verbickienė, paklausta, ką šia iniciatyva VU gali duoti visuomenei, ko negalėtų nei politikai, nei kultūros institucijos, pabrėžia mokslinio tyrimo svarbą ir edukacinę atsakomybę. VU gali remtis patikrintais archyviniais duomenimis, sistemingais tyrimais ir iš jų pasakoti istorijas, kurios veda nuo mikro iki makro lygmens – nuo asmeninių žmonių likimų prie visuomenės savivokos. Tai leidžia ne tik kalbėti apie praeitį, bet ir mokyti apie pasirinkimų kainą ateityje.
Prieš dešimtmetį pradėti tyrimai apie iš VU pašalintus žmones atvėrė ne tik archyvus, bet ir sudėtingus moralinius žmonių pasirinkimus. Iš pradžių tai atrodė kaip istorijos atkūrimas, tačiau pamažu tapo aišku, kad kalbama ne vien apie praeitį, bet ir apie šiandienos vertybių pasirinkimus.
Ši iniciatyva pasakoja apie žmones, kurie totalitarinių režimų sąlygomis rinkosi padėti, slėpti, gelbėti – ir apie tai, kad net tamsiausiais laikais egzistuoja galimybė pasirinkti žmogiškumą.
„Grįžtančios atminties“ projektas yra apie pasirinkimus – apie žmogiškumo pasirinkimus. Mes turime savotišką priešnuodį, kuris parodo, kas gali nutikti, jeigu tu pasirenki prieš žmogiškąją prigimtį, jeigu tu nepadedi kitam žmogui. Praeities ir dabartinių žmonių pasirinkimai ypač svarbūs ir šiandien, kai pasaulis vėl tampa nestabilus“, – įsitikinusi prof. J. Verbickienė.
Komentarų nėra. Būk pirmas!