Telšių savivaldybės nuotr.

Klaipėdos universiteto archeologai, vadovaujami dr. Gedimino Petrausko, Telšių rajone, netoli Kuršų kaimo, atrado partizanų vadavietę. Apie tai, kuo ypatingas šis objektas, kokia jo reikšmė, ir apie kitus partizanų bunkerių tyrimus pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė Enrika Kripienė.

Dokt. E. Kripienė naujausią Klaipėdos universiteto tyrėjų atradimą – Telšių rajone atkastą partizano Povilo Bagdono, veikusio kartu su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu, kiek vėliau tapusio ir paskutiniu Šatrijos rinktinės vadu, bunkerį – vadina unikaliu.

„Bunkeris atkastas nepaliestas, t. y. nepažeistas, nesusprogdintas. XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje, ginkluotam pasipriešinimui pasiekus savo brandą, čia slapstęsi laisvės kovotojai gavo informacijos, kad yra susekti, todėl savo slėptuvę paliko, pasiėmę tik svarbiausius daiktus. Kaip galima suprasti iš spaudoje pasirodžiusių pranešimų – bunkeryje rasti daugiausia partizanų buityje naudoti daiktai: kvepalų buteliukai, tuščios vaistų ampulės, sagos, diržų sagtys ir kita. Iš viso daugiau kaip 300 artefaktų, galinčių mums iliustruoti ginkluotų rezistentų kasdienybės epizodus, padėsiančių tyrėjams kelti klausimus, o gal ir rasti kai kuriuos atsakymus bandant suprasti, kaip ir kuo kasdien gyveno rezistentai“, – pasakoja tyrėja.

„Ko gero, daugelis iš mūsų intuityviai puikiai suvokia, kad jų buitis (ir būtis) keliese lindint ankštoje, standartiškai maždaug 6 kvadratinių metrų (tokio dydžio ir atkastas Bagdono bunkeris) erdvėje, kurioje dažnai buvo neįmanoma atsistoti visu ūgiu ir trūko oro, galėjo būti sunki tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tyrimai tokį suvokimą tik patvirtina, archeologiniai radiniai sudėtingas buities sąlygas puikiai iliustruoja, suteikdami tikrumo matmenį“, – apie sunkią partizanų buitį pasakoja E. Kripienė.

Istorikė priduria, kad, palyginti su absoliučia dauguma kitų partizanų slėptuvių, ši buvo išskirtinai gerai aprūpinta. Joje buvo elektra, kurią partizanai patys atsivedė iš vietinio malūno. Be to, slėptuvė buvo įrengta šalia ūkininkų pirties, o virš rąstinių jos lubų buvo akmenys, tad, įprastai badydami specialiais smaigais jos apylinkes, represinių struktūrų darbuotojai nieko įtartino nepastebėdavo.

„Štai kaip apie partizanų bunkerių statybas ir jų tobulinimą pasakojo pats Bagdonas: „Teko įvairiose aplinkybėse daryti bunkerius. […] Jų esu daug pridaręs. Po to jau man sakydavo, tu esi bunkerių meistras. Iš pradžių labai primityvius darydavom, labai. Jie (stribai) iš pradžių ieškodavo durnai, o mes statydavom durnai. O paskutiniu metu jų technika išsivystė, kad jie mums pradėjo surast tokiose, tokiose vietose. Mums jau reikėdavo keist taktiką, nu mes ir keitėm.“ Puikus maskavimas ir elektra sudaro prielaidas manyti, kad bunkeris galėjo būti naudojamas aukščiausios tuometinės Žemaitijos partizanų vadovybės“, – svarsto doktorantė.

Paklausta apie tokių tyrimų mastą ir pobūdį, tyrėja atkreipia dėmesį, kad bunkeris kiekvieno besidominčio laisvės kovomis sąmonėje, ko gero, yra neatsiejamas nuo partizanų istorijos.

„Įdomu ir iš pirmo žvilgsnio kiek netikėta, kad per visą nepriklausomos atkurtos Lietuvos gyvavimo laikotarpį profesionaliai atkastų ir ištyrinėtų jų turime vos 9. Apskritai moksliniai archeologiniai jų tyrinėjimai Lietuvoje pradėti palyginti neseniai – 2010 m., kai archeologai darbavosi Minaičiuose ir Balandiškyje. Simboliška, kad pirmieji tokio tipo tyrimai buvo skirti bunkeriams, naudotiems 1949 m. pradžioje vykusio visos Lietuvos partizanų vadų susitikimo metu ir kiek vėliau – aukščiausios centralizuotos laisvės kovotojų valdžios atstovų. Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad šie bunkeriai užima išskirtinę vietą mūsų valstybingumo istorijoje ir politinėje sąmonėje“, – sako ji.

Istorikė pažymi, kad kiekvienas partizanų bunkeris yra savaip svarbus ir ypatingas, kruopščiai ir profesionaliai ištyrinėtas jis gali apie laisvės kovas papasakoti ne tik mokslininkams, bet ir kiekvienam besidominčiam: „Tinkamai pritaikius gautą informaciją, pasirinkus pagaulią formą, bunkerio liudijimas gali pridėti svarbių autentiškumu persmelktų potėpių ir atspalvių bendrame ginkluotos rezistencijos istorijos paveiksle.“