Prasidėjus koronaviruso krizei daugelis ėmėsi ieškoti vienokių ar kitokių atspindžių visuomenių kultūroje ir aiškintis, kaip pandemijos ir jų sukeltos krizės veikė žmoniją įvairiais etapais. Kokių panašių pavyzdžių galima atrasti istorijoje, galvojant apie mus dabar ištikusią pandemiją, paskutinėje laidoje „VU ekspertai padeda suprasti“ rektoriaus patarėjas Paulius Gritėnas klausia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininko dr. Martyno Jakulio.

Eksperto teigimu, kiekvienas istorinis laikotarpis turėjo jam būdingą epidemiją, o visas epidemijas siejo keli panašumai.

Koronaviruso analogija – cholera ir ispaniškasis gripas

„Nuo XIV a. vidurio iki XVIII a. pradžios Europoje dominuojanti epidemija buvo maras. XIX a., galima sakyti, dominuojančia epidemija tampa cholera. XX a. prasideda ispaniškojo gripo epidemija. XXI a. – koronavirusas“, – vardija M. Jakulis. Jo tikinimu, koronaviruso krizė yra beprecedentė, todėl įeis į XXI a. epidemijų istoriją.

Žinoma, dabar pasaulis yra kitoks, tačiau jei koronavirusui bandytume surasti istorinių analogijų, tai panašiausi būtų choleros ir ispaniškojo gripo protrūkiai, nes šios epidemijos buvo valdomos kitaip nei maras. Planingų šių epidemijų valdymo veiksmų pradeda imtis valstybės. Be to, tuo laikotarpiu stiprėja gydytojų vaidmuo – bandant įveikti epidemijas gydytojai atsiduria pirmosiose gretose, ko nebuvo ankstesniais amžiais.

„Choleros ir ispaniškojo gripo protrūkiai gali būti panašūs į mūsų šiais laikais patiriamą krizę dar ir tuo, kad tuo metu pasaulis buvo nepalyginamai greitesnis, žmonių ir prekių srautai pasaulyje judėjo kur kas sparčiau negu iki tol“, – priduria praeities visuomenių tyrinėtojas.

Panašumas – kaltų ieškojimas

Visų epidemijų metu, kad ir kokiu laikotarpiu jos vyktų, istorikas įžvelgia ir bendrus dalykus, tokius kaip iracionalaus mąstymo elementai ir kaltųjų ieškojimas. Visų epidemijų metu žmonės yra linkę elgtis neracionaliai ir ieškoti „atpirkimo ožių“. Per XIV a. vidurio pandemiją tokie buvo žydai. XVIII‒XIX a. epidemijų „kaltininkais“ tampa skurdžiai gyvenantys žmonės. XX–XXI a. apskritai labai išryškėjo kaltųjų ieškojimo tendencija, jų atsiranda didelė įvairovė.

Pasak istoriko, senosios istoriografijos darbuose (pvz., metraščiuose, kronikose) arba to meto literatūros kūriniuose (pvz., „Dekamerone“) ligos tampa kontekstu kalbėti apie žmonių, tuometinių visuomenių ydas, krizės akivaizdoje radikaliai pasikeičiantį elgesį.

Vėlesnėje istoriografijoje dominuoja pozityvistiniai tekstai – į ligas žiūrima kaip į biologinius reiškinius, daugiausia dėmesio juose skiriama dominuojančiam Vakarų biomedicinos modeliui, medikams, jų darbams bei mintims aprašyti.

„Tačiau XX a. viduryje mes jau galime matyti kokybinį pokytį, medicinos istorikai pradeda kalbėti apie ligų ir ypač epidemijų poveikį socialinėms struktūroms, žmonių kasdienybei, mentalitetui ir visoms kitoms gyvenimo sritims“, – pasakoja M. Jakulis.

Todėl pastaruosius keletą dešimtmečių vykdomi tyrimai parodė, kokią reikšmę turi ligos, kokie būna epidemijų padariniai, kaip epidemijos gali atskleisti tam tikras vidines ir išorines įtampas, kokie ilgaamžiai yra liaudiški mitai apie ligas ir kovos su jomis būdus.

Epidemijos, nusinešusios trečdalį Lietuvos

Lietuvos istorijoje bet kuriame amžiuje galima susidurti su didesnėmis ar mažesnėmis epidemijomis, bet mokslininkas išskiria dvi svarbiausias, kurios nusinešė apie trečdalį Lietuvos gyventojų gyvybių ir turėjo ilgalaikių ekonominių, demografinių, politinių padarinių, keitė žmonių santykius ir mąstymą. Tai epidemijos, vykusios XVII a. viduryje ir XVIII a. pradžioje. „Šios dvi viena po kitos taip greitai kilusios krizės, lydimos karo, bado, epidemijų, tapo vienu iš veiksnių, lėmusių bendrą tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek Abiejų Tautų Respublikos silpnėjimą regione.“

M. Jakulio teigimu, XVII a. įprasta statistika dar nebuvo prieinama, tačiau nuo XVIII a. atsiradę, kad ir labai riboti, statistiniai duomenys jau leido geriau įvertinti vėlesnės epidemijos mastus ir parodė, kad Vilniui prireikė ne vieno dešimtmečio atsigauti po krizės.

Vyravo baimė

Ištikus epidemijoms, žmonės bėgdavo iš miestų, o mieste likusiems žmonėms būdavo taikomos visuomenės sveikatos apsaugos priemonės: sergantieji ir didžiausios rizikos asmenys atribojami nuo sveikųjų, pristabdomas judėjimas tarp miestų. Epidemijų protrūkio valdymu, pasak istoriko, paprastai rūpindavosi ne tiek centrinė valdžia, kiek miestai, Bažnyčia ar individualūs asmenys.

Istorikas apgailestauja, kad to meto istoriniai šaltiniai yra pernelyg skurdūs ir negali mums atskleisti žmonių psichologinės būsenos ar elgesio per tokias krizes, tačiau iš kai kurių šaltinių galima įžvelgti keletą to meto žmonėms būdingų maro baimės ir grįžtančios epidemijos laukimo apraiškų. Vienas tokių pavyzdžių – maro metu spausdinamos maldaknygės su specialiomis maldomis, skirtomis atbaidyti marą ir išvengti jo grėsmės. Po maro praėjus net ir 6–7 dešimtmečiams žmonės vis dar bijojo jo sugrįžimo ‒ tai aiškiai matyti iš tuo metu spausdintų kalendorių ir kitų šaltinių.

Pokyčiai po epidemijų

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais epidemijos reikšmingai nekeitė suvokimo apie ligas ir jų plitimą. Antai po 1624‒1625 m. maro Vilniuje jėzuitas Valentinas Bartoševskis išleido knygelę su rekomendacijomis, ką daryti maro metu ‒ palaikyti švarą, smilkyti stiprų kvapą skleidžiančias žoleles. Labai panašiais patarimais dalijosi ir, pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje rašęs gydytojas Liudvikas Pežyna. Vis dėlto XIX a. jau galima įžvelgti tam tikrą lūžio momentą.

„Amžiaus pabaigoje stebint maro protrūkį Honkonge buvo aptikta bakterija Yersinia pestis ir tuomet iki galo suvokta, kaip maras sklinda iš tiesų. Tampa labai svarbus medikų vaidmuo, vykdomi pirmieji epidemiologiniai tyrimai. XIX a. įsitvirtina mikrobiologijos mokslas, įveikęs iki tol vyravusią ir didelę įtaką turėjusią miazmos teoriją – įsitikinimą, kad ligos atsiranda iš užteršto ar „blogo“ oro“, – pasakoja pašnekovas.

Anot jo, XIX a. ne tik išryškėjo medikų vaidmuo ir pasikeitė suvokimas apie užkrečiamąsias ligas, bet ir smarkiai sustiprėjo valstybės vaidmuo siekiant suvaldyti epidemijas. XX a. valstybės vaidmuo tampa dar reikšmingesnis.

Kalbėdamas apie dabartį M. Jakulis džiaugiasi, kad XXI a. mus ištikusi pandemija suvokiama plačiau nei mirusiųjų ir pasveikusiųjų statistika, matomi ir būsimi ilgalaikiai padariniai. O paprašytas įvardyti, ko būtų galima pasimokyti iš istorijos pavyzdžių ir klaidų, pataria pandemijų metu nesuvedinėti sąskaitų, neieškoti kaltų, nes tai niekaip nepadeda įveikti negandų ir neužkerta kelio epidemijoms ateityje.

Laidose „VU ekspertai padeda suprasti“ Paulius Gritėnas kalbėjosi su Vilniaus universiteto mokslininkais, savo srities ekspertais, kurie padėjo atsakyti į svarbiausius mūsų keistos ir netikėtos naujosios dabarties klausimus. Pokalbių tikslas – tiesiogiai supažindinti žiūrovus su mokslininkais ir jų darbu, padedančiu suvaldyti, perprasti ir permąstyti mus užklupusias krizes.