Lapkričio 5 d. Vilniaus universiteto (VU) kapelionas dr. Vidmantas Šimkūnas, pagerbdamas mirusius VU bendruomenės narius, laikys šv. Mišias. Medicinos fakulteto prašymu ypač bus meldžiamasi už 5 asmenis, savo kūnus po mirties paaukojusius moksliniams tyrimams. Taip, anot kunigo jėzuito, griaunamas mitas, kad mokslas ir religiniai įsitikinimai savo esme prieštarauja vieni kitiems.

Kodėl universitetui reikia kapeliono?

Kam teko lankytis, studijuoti ar stažuotis Vakarų, ypač JAV, universitetuose, tikriausiai pastebėjo nuorodas į koplyčią ar sielovados centrą. Nemaža dalis Lietuvos žmonių save laiko katalikais. Mano, kaip kapeliono, užduotis – atsiliepti į dvasinius tikinčių VU bendruomenės narių poreikius. Tačiau svarbu nepamiršti universiteto specifikos. Universiteto žmonės išsilavinę ir labai užimti, tad, tarkim, pamaldos pietų pertraukos metu negali trukti pusantros valandos. Pamokslų ir bendravimo temos tikrai skiriasi nuo kaimo parapijos aktualijų ir poreikių.

Kokias pareigas vykdote?

Šalia VU Šv. Jonų bažnyčios įrengiamas kabinetas ir erdvė pokalbiams bei konsultacijoms. Tikiuosi, kad ji taps ramybės, dvasinės atgaivos oaze.

Jei konkrečiai, kapelionas patarnauja universiteto katalikams, laimina santuokas, krikštija vaikus, lanko ligonius, laidoja mirusiuosius, taip pat organizuoja pamaldas įvairioms universiteto grupėms.

Ar universiteto bendruomenė dažnai prašo pagalbos?

Tenka bendrauti su labai įvairiais žmonėmis. Kartais jie kreipiasi dėl tiesioginių religinių patarnavimų, o kartais – dėl dvasinio palydėjimo, patarimo, įgyvendina poreikį kažkam priklausyti.

Dažniausiai žmonės ateina tuomet, kai ko nors reikia (na, tas „reikia“ man nelabai rūpi, svarbu palaikyti kontaktą ir ryšį). Pavyzdžiui, organizuojant Advento vakarą ar Vėlinių mišias. Yra tokių klausimų ir temų, kurie paliečia visus. Kartais žmogus turi kokį asmeninį reikalą. Anaiptol nereiškia, kad žinau visus atsakymus, bet krizės metu kartais svarbu, kad kas nors tiesiog pabūtų ir išklausytų. Iš pirmo žvilgsnio tai truputį panašu į psichologinį seansą. Visada sakau, kad geras psichologas kartais nukreipia žmogų pas kunigą, o išmintingas kunigas kartais jį nukreipia pas psichologą.

Diskusija dėl mokslo ir religijos santykio tikriausiai niekada nesibaigs. Ar esate susidūręs su priešišku VU akademinės bendruomenės požiūriu į savo veiklą?

Oficialiai ne, tačiau kalbant su studentais ir dėstytojais kartais pasitaikydavo aštresnių pozicijų. Manau, kad taip atsitikdavo dėl nesusiklausymo, nesugebėjimo bendrauti. Bažnyčia seniai atsisakė tiesos monopolio, ji pripažįsta ir gerbia mokslo autonomiją. Mokslas ir religija į tikrovę žvelgia dviem skirtingais būdais. Kiekvienas turi savo metodus ir klausimus, į kuriuos bando atsakyti. Painioti šiuos du dalykus yra tas pats, kas atsuktuvu bandyti sutaisyti mikroschemą – naudojamas ne tas įrankis.

Verta prisiminti, kad pati universitetų, mokslo, švietimo institucija Europoje yra krikščioniškos kilmės. Buvo ir yra daugybė pasaulinio garso mokslininkų krikščionių.

Kita vertus, mokslo pažanga, nauji atradimai, greiti pokyčiai teologams meta nemažai iššūkių.

Paprastai mokslas, kuriame atsisakoma nekintančių dogmų, į priekį žengia greičiau nei Bažnyčia. Krikščionių religijoje taip pat vyksta pokyčiai, tačiau esama dalykų, kurie tikrai nepasikeis…

Deja, turiu pripažinti, kad pasaulis keičiasi greičiau, Bažnyčia tikrai atsilieka. Jos veiksmai kartais būna reakcija į tai, kas jau atsitiko (ypač kalbant apie mokslą). Tačiau yra tokių sričių, kur Bažnyčia pirmauja. Tai susiję su socialine, meilės sfera. Pavyzdžiui, žmogaus teisių gynimas, orumo apsauga, kova su prekyba žmonėmis. Yra daug krikščioniškų iniciatyvų, kurias valstybė vėliau perima. Kai kurios jų perimtos taip seniai, kad net atrodo, jog jos visada buvo valstybės prerogatyva. Pagarba vaikams ir seneliams, šeima, kaip vertybė, pati socialinė valstybė kilo iš krikščioniško mokymo.

Vilniaus universitete dėstote vertybių komunikaciją. Kas tai per disciplina?

Kursas labai įdomus, iššūkis man pačiam, tačiau pavadinimas gal nelabai ką ir sako. Šiuolaikiniame pasaulyje informacijos tiek daug, kad sunku atsirinkti, kas vertinga, o kas – ne. Studentams, kurie galbūt bus žurnalistai, renginių organizatoriai, kūrėjai, reikia išsiugdyti sąvokų žodyną, kad jie gebėtų kalbėti tam tikromis su krikščioniškomis vertybėmis susijusiomis temomis. Žiniasklaida – įtakinga institucija. Būtina suprasti, kad kuo galingesnis tavo automobilis, tuo atsargiau privalai važinėti.

Man svarbu atrinkti aktualias, svarbias temas, religijos ir visuomenės klausimus ir problemas, aptarti jas su studentais, diskusijomis išgryninti kriterijus, padedančius susigaudyti informacijos gausoje. Stengiuosi, kad jie gebėtų susidaryti faktais pagrįstą nuomonę, išliktų tolerantiški ir atviri kitokiai nuomonei.

Kaip apibūdintumėte kunigo įvaizdį dabartinėje Lietuvos visuomenėje?

Šie metai buvo paskirti vienuoliškam gyvenimui. Per rugpjūčio pabaigoje Bernardinų sode vykusią Vienuolių palapinių šventę Vilniaus žmonės galėjo truputį daugiau sužinoti apie vienuolius, su jais pabendrauti. Galbūt tokie renginiai padės atsikratyti senų, sovietmetį menančių klišių apie kunigus, vienuolius kaip mokslo ir pažangos priešus.

Kita vertus, pastebiu, kad vartotojiškos visuomenės įpročiai persikelia ir į religijos sritį. Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės ateina į bažnyčią norėdami gauti religinę paslaugą. Tad kunigas jiems yra tos paslaugos teikėjas.

Kunigas / kapelionas turi atsakomybę savaip prisidėti, kad bendruomenė būtų ta erdvė, kurioje patiriama bendrystė, galima dvasiškai tobulėti ir atsiliepti veiklia meile.

Lapkričio 5 d. 17 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už universiteto mirusiuosius. Gruodžio 8 d. 17 val. toje pačioje vietoje vyks tradicinis Advento vakaras.