„Kai žmonės kartu, nereikia žodžių, užtenka dainos“, – sako pastaruosius tris dešimtmečius folkloro ansambliui „Uosinta“, kuris mini 45-ąjį gimtadienį, vadovaujanti Auksuolė Šuliokienė.
Idėja kurti folkloro ansamblį Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete (dabar – Kauno fakultetas) 1979 m. gimė prof. Alvydui Butkui dialektologinėse ekspedicijose iš poreikio rinkti ir dainuoti senąsias dainas. Jis ir tapo pirmuoju vadovu. Šiandien puikiai pažįstamas ir suprantamas noras puoselėti lietuvybę anuomet tapo pagrindine ansamblio motyvacija, kurią skatino ir nepalanki politinė situacija, ir siekis vis garsiau prabilti apie gimtojo krašto unikalumą. Tęsdami prasmingas „Uosintos“ tradicijas ansambliui vadovavo Nijolė Grivačiauskienė, Birutė Viršilaitė, Birutė Dailydaitė-Nemčinskienė, Virgilijus Meškinis.
„Tiesą sakant, ansamblis yra netyčiukas, nes niekas jo nei planavo, nei specialiai jį kūrė. Pradžią davė ekspedicijos, kurių pirmoji įvyko 1976 m. Ji buvo dialektologinė, dvidienė. Man, dėsčiusiam dialektologiją, rūpėjo parodyti studentams kurią nors gyvą tarmę, ne vadovėlinę. Ir pamėginti užrašyti tą tarmišką tekstą“, – pasakoja kalbininkas, baltistas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras A. Butkus.
„Pirmą kartą važiuojant autobusiuku iš Kauno iki ekspedicijos vietos, kilo idėja kaip nors kuo nors suvienyti visus. Pasiūliau dainuot. Čia išlindo yla iš maišo – lituanistės nemokėjo liaudies dainų! – pasakoja jis. – Tada ir buvo užgautos mūsų sveikos ambicijos: ekspedicijos dalyvės turi mokėti liaudies dainų. Nusprendėm rinkti ir dainas „sau“ bei mokytis jas dainuoti. Iš pirmosios ekspedicijos grįžom su sava daina. Tiesa, dainavom dar nekaip, bet dainavom.“
Ne atsitiktinumas ir tai, kad ansamblis ir pavadintas „filologiškai“ – po 1981 m. vasaros ekspedicijos Čekiškėje (Kauno r.). Mat Uosintos upelio, kuris teka netoli Čekiškės, vardas fonetiškai siejosi su ansamblio mėgtos ir dainuotos trejinės sutartinės su atitarimu „Kas tar taka per dvarėlį“ priedainiu „uosile, uosilali“.
Surinktas autentiškas repertuaras
Ekspedicijų gausėjo. Kauno kraštotyros skyrius ir Lietuvių kalbos institutas organizavo žodžių rinkimą lietuvių kalbos žodynui ir vardynui. A. Butkus savo disertacijai rinko pravardes, o dainos visiems tapo dienos desertu – ir širdžiai pamaloninti, ir bendryste su draugais pasidalyti. Anuomet prie kalbininkų prisijungė naujokė lituanistė Nijolė Pusvaškytė, kaip įvardija profesorius, aukštaitė nuo Molėtų, nuo Balninkų, daininga, puiki „turavotoja“.
„Tai buvo šuolis mūsų veikloj. Surinktos ir įrašytos dainos suskambo taip, kaip turėjo skambėti“, – sako jis.
Anot A. Butkaus, 1978 m. komanda jau turėjo ne tik savo repertuarą, bet ir drąsos koncertuoti: „Nusprendėm nebesitenkinti pasidainavimais kelionių metu, o rinktis į repeticijas po paskaitų, t. y. po 21.30 val., nors ir daugumai kitą rytą į darbą.“
VU Kauno fakulteto ansamblis „Uosinta“ mini 45-ąjį gimtadienį. VU Kauno fakulteto nuotr.
Ansambliečiai ypač džiaugėsi, kad fakulteto vadovybei pristatytą idėją labai palaikė Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas doc. Juozas Jasaitis, o tuometinis fakulteto dekanas doc. Algirdas Šalčius, nors buvo atsargesnis, galiausiai taip pat priėmė palankų sprendimą.
„Nuo 1979 m. jau save laikėm ansambliu. Tiesa, Vilniaus universiteto 400-mečio šventinėje eisenoje Vilniuje atstovaudami tuomet Kauno vakariniam fakultetui vilkėjome iš „Nemuno“ ansamblio pasiskolintais, nors ir gerokai padėvėtais, bet vienodais stilizuotais tautiniais kostiumais ir su sveiku pavydu žiūrėjom į Zitos Kelmickaitės vadovaujamą margaspalvį „Ratilio“. Bet fakultetas jau buvo skyręs lėšų ir mūsų ansamblio kostiumams siūti“, – prisimena ansamblio įkūrėjas.
„Svarbu suprasti, kad aštuntasis dešimtmetis buvo Lietuvos laisvėjimo metas. Kilo susidomėjimo lietuvių tautos istorija, etnine kultūra, dvasine kūryba banga. Nebetenkino sovietmečiu sukurtų liaudies dainų ir šokių ansamblių atstovavimas lietuvių kultūrai. Norėjosi natūralių balsų, tikrų dainų, kurias paveldėjome iš tėvų ir senelių. Žmonės ėmė burtis į etnografinius ir folkloro ansamblius. Kaune tuo laiku gimė daug folkloro ansamblių“, – aiškina kolektyvui vadovavusi Nijolė Pusvaškytė-Grivačiauskienė. Ji prisimena, kaip toje eisenoje ansambliečiai dainuodami ir šokdami pajautė didžiulį pakylėjimą, iš visos širdies traukė savo surinktas dainas, o žmonės ėjo šalia, gyrė jų darbus ir dėkojo.
Dar didesnė palaima apimdavo, kai pavykdavo iškelti tuomet draudžiamą Lietuvos vėliavą.
„1988 m. dalyvavome tarptautiniame folkloro festivalyje „Baltika“ Latvijoje, Rygoje. Tada pirmą kartą eisenoje iškėlėme Lietuvos vėliavą. Vėliau, 1990 m. – tarptautiniame folkloro festivalyje Kijeve. Prieš festivalį vadovams buvo surengtas specialus saugumo instruktažas pačiame Kijeve. Tačiau įžengę į Kijevo pagrindinį stadioną ištraukėme slapta nešamą vėliavą. Pamatę mūsų vėliavą, ištraukė savas latviai, estai, gruzinai. Jausmas stulbinantis… Žinoma, po koncerto gavome nuo organizatorių pylos“, – dalijasi prisiminimais buvusi ansamblio vadovė Birutė Viršilaitė.
„Aštrus patriotizmas“
Pirmasis „Uosintos“ vadovas ir dabar su pasididžiavimu prisimena, kad aktyvi ansamblio veikla ir glaudūs ryšiai su Latvijos universitetu Rygoje netruko atkreipti sovietų jėgos struktūrų dėmesio. Dėl atliekamų dainų turinio ansambliu buvo susidomėjusi ir KGB, o aiškintis teko fakulteto dekanui.
„Aštriu patriotizmu“, kaip tai švelniai įvardijo fakulteto dekano „paauklėtas“ katedros vedėjas J. Jasaitis, pavadinta „karinių ir istorinių“ dainų programa buvo uždrausta, griežtai nurodyta šios tematikos vengti. Neapsieita ir be bandymų verbuoti atskirus ansambliečius bendradarbiauti su KGB, esą, informuoti, ką vadovas ar jo aplinka kalba, kokiomis temomis ansamblyje diskutuojama ir pan.
„Jei atvirai, toks sovietinių saugumiečių ir partorgų dėmesys mums buvo kaip geras įvertinimas ir pripažinimas, jog dirbam gera kryptimi“, – šypsosi prof. A. Butkus.
Dabartinius „Uosintos“ narius jis vadina XXI a. knygnešiais, nes lietuvybės klausimas ne tik neprarado aktualumo, bet ir stiprėja siekiant išsaugoti tautos unikalumą. Folkloras tam itin gerai tinka, nes yra matomas, girdimas, juntamas ir patiriamas įvairiomis formomis.
VU Kauno fakulteto ansamblis „Uosinta“. VU Kauno fakulteto nuotr.
„Dažnai padainuoti mus kviesdavo mokyklos, rengiančios vakarones. Ir ne tik Kaune. Važiavome į Jonavą, Tverečių (Ignalinos r.)… Nelengva būdavo išjudinti paauglius, jie drovėjosi šokti, susikibti už rankų. Tačiau vakaronės pabaigoje dažniausiai jau nenorėdavo mūsų išleisti ir prašydavo dar pabūti“, – pasakoja N. Pusvaškytė-Grivačiauskienė ir neabejoja, kad niekas nepasikeitė – sunkiausia sudominti ir įtraukti, o tada, kaip sako patys ansambliečiai, pasigavusieji „liaudišką virusą“ labai greitai užkrečia juo ir kitus.
Ansamblis užaugino ne vieną studentų kartą, kai kurie iš jų tapo žymiais mokslininkais ar verslininkais, o „Uosinta“ iki šiol sėkmingai augina ir puoselėja tautiškumo daigus ne tik ansamblio narių, bet ir savo žiūrovų bei klausytojų širdyse.
Per 45 gyvavimo metus VU Kauno fakulteto folkloro ansamblis „Uosinta“ garsino Lietuvą ir universitetą daugybėje tarptautinių bei šalies festivalių, dalyvavo Dainų šventėse, tradicine muzika, dainomis ir šokiais žavėjo ne vieną tautietį ir užsienietį.
„Savo tradicijų unikalumą ir nepaprastą susidomėjimą jomis studentai ypač jaučia koncertuodami užsienyje, kur labai matyti kultūriniai skirtumai. Begalinis pasididžiavimas savo kultūra sukyla matant užsieniečių reakciją į mūsų šokius, dainas, o ypač į sutartines. Jie nuščiuvę klausosi niekur negirdėto ir unikalaus sutartinių skambesio, po koncerto susidomėję klausinėja apie šias unikalias giesmes ir mūsų kultūrą. Užsieniečių pagarba mūsų kultūrai taip smarkiai pakeičia ansambliečių požiūrį, kad jie grįžta pakėlę galvas, didžiuodamiesi ir labai vertindami savo tradicijas, kultūrą ir tautinį kostiumą“, – pasakoja A. Šuliokienė.
VU Kauno fakulteto ansamblis „Uosinta“. VU Kauno fakulteto nuotr.
„Liaudies daina – atgaiva širdžiai ir sielai, o šokis – kūnui“, – sako studentai, atsipalaiduojantys repeticijų metu.
Savo veiklos dešimtmečius „Uosinta“ įamžino CD albumuose „Už girių girių“ ir „Kyno ty margi dvarai“, kurie džiugina lietuviškos tradicinės dainos mėgėjus. O šios sukakties proga Kauno fakultete vyko fotografijų parodos „Uosinta – gyvoji tradicija“ atidarymas. Parodoje demonstruotos akimirkos, užfiksuotos per daugiau nei 45 ansamblio gyvavimo metus, byloja apie neišsenkantį „Uosintos“ gyvybingumą ir tradicijos tęstinumą, kurio šaltinį – meilę ir pagarbą etninei mūsų tautos kultūrai – nuolat papildo džiaugsmas būti draugėj ir dalintis.
Parodą apžiūrėti galite fakulteto darbo laiku (Muitinės g. 8, Kaunas, 1 korpusas, 2 aukštas). O ansamblio „Sužadėtuvių“ programą apie meilę ir senąsias vestuvių tradicijas bus galima pamatyti ir Šimtmečio dainų šventėje liepos 2 d. Bernardinų sode.
Komentarų nėra. Būk pirmas!