Rudeniškai atmosferai labai tinka siaubo filmai – jie prikausto dėmesį ir nukelia į baugias, dažnai realiame gyvenime nė neegzistuojančias vietas. Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto mokslininkė doc. Laura Martinkutė sako, kad filmai – žmones suburti gebanti audiovizualinė pramoga, tinkama įvairių fizinių galimybių žmonėms.

Pasak doc. L. Martinkutės, filmuose vaizdais kuriama mistiška ir bauginanti atmosfera. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad aprašant vaizdus auditorijai su regos negalia paprastai reikia objektyvumo, ypatingo atidumo ir jautrumo žodžiui, kad asmuo, įsijungęs filmą su garsinio vaizdavimo komentarais, kuo aiškiau ir lengviau įsivaizduotų, kas vyksta.

Siaubo žanras garsinio vaizdavimo aspektu yra kiek kitoks – jame leidžiama daugiau subjektyvumo, nes siekiama kuo stipriau paveikti auditoriją, nustebinti, išgąsdinti. Regos negalią turinčiai auditorijai siaubo filmai turėtų būti komentuojami kiek kitaip nei vaidybiniai ar, pavyzdžiui, dokumentiniai filmai.

Kinas – smagus būdas mažinti atskirtį

Jau dešimtmetį su neregių ir silpnaregių bendruomenei atstovaujančiomis institucijomis dirbanti doc. L. Martinkutė džiaugiasi, kad kultūros ir meno institucijos, atskiri kūrėjai vis labiau domisi šios visuomenės grupės poreikiais, siekia jiems pritaikyti savo kuriamą vizualinį ir audiovizualinį turinį: spektaklius, knygas, parodas, ekskursijas ir kt.

Pasak jos, televizija yra patogi platforma siekiant didinti kultūros prieinamumą asmenims su regos negalia, nes daugeliui pasiekiama ir namuose. Be to, dabartiniame interneto amžiuje nesunkiai galima pasinaudoti televizijų archyvais ar platformomis internete, tampa įmanoma tuo pačiu filmu pasimėgauti kelis kartus, auditorija nėra suvaržyta programos tinklelio.

„Filmai su garsiniu vaizdavimu skirti pirmiausia žmonėms su regos negalia, bet puikiai tinka ir regintiesiems. Papildomi vaizdo komentarai neturėtų pakeisti filmo esmės, iškraipyti faktų, jų tikslas – kuo vaizdžiau ir objektyviau atpasakoti ekrane matomą pasaulį. Regos negalią turintieji, klausydamiesi vaizdo komentarų, išgirsta daug naudingos vizualinės informacijos, įsitraukia ir kitomis juslėmis, nes garsinio vaizdavimo tekstai tai neretai skatina – atkreipti dėmesį į garsus, prisiminti kvapus, lytėjimo pojūčius, įsijausti į bendrą atmosferą. Kaip rodo patirtis, visa tai aktualu bei įdomu ir reginčiųjų auditorijai“, – aiškina doc. L. Martinkutė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad siaubo filmai kuria išskirtinį ryšį su žiūrovu ir reikalauja ypatingo vertėjo išmanymo, ieškant įtaigių žodžių, kurie neblaškytų, o susilietų su turiniu ir įtikintų auditoriją.

Iš knygų į televizijos ekranus, iš ekranų – į namus

Doc. L. Martinkutei pritaria ir VU Kauno fakulteto tarptautinių ryšių koordinatorė, lektorė Livija Grikietis. Ji įsitikinusi, kad filmai ir grožinė literatūra – ne tik pramoga, bet ir puikus pasirinkimas siekiantiems geriau suprasti kitų šalių kultūras ir tradicijas. Viena jų – Lietuvoje vis labiau populiarėjantis Helovynas.

„Helovynas (arba Visų šventųjų išvakarės) – tai anglosaksiškų šalių šventė, kilusi iš keltų šventės Samhain, kai minimas metų laikų perėjimas iš šviesos į tamsą, derliaus sezono pabaiga, simbolinis gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ribos išnykimas. Žinoma, kad šventės metu žmonės degindavo laužus, dėvėdavo kaukes, karnavalinius kostiumus. Daugelis šių tradicijų išliko ir buvo pritaikytos šiuolaikinėje visuomenėje“, – aiškina L. Grikietis.

Pasak jos, lietuviams gerai žinoma fantastinė komedija „Fokus pokus“ („Hocus Pocus“, 1993) yra puikus šios tradicijos pavyzdys, leidžiantis sužinoti daugiau. Kitas pavyzdys – amerikiečio rašytojo Washingtono Irvingo dar 1820-aisiais parašyta apysaka „Legenda apie snaudžiantį slėnį“ („The Legend of Sleepy Hollow“). Ji tapo viena pirmųjų siaubo istorijų, susijusių su Helovyno švente, o vėliau ir animaciniu, ir vaidybiniu filmu.

„Manau, kad būtent literatūra ir kinas Helovynui padėjo tapti pasauline švente, kurią kiekvienas gali paminėti savaip. Gyvenant tarpkultūrinėje erdvėje tai neišvengiama, tad privalome būti atviri kitiems ir jų tradicijoms, o tai ir visai smagu“, – sako L. Grikietis.

Ji atkreipia dėmesį, kad tradiciškai išpjaustyti moliūgai su uždegta žvakele viduje skirti piktoms dvasioms nuo namų durų atbaidyti, tačiau Lietuvoje – derliaus sėkmei paminėti, rudens mugei papuošti. Taip pat vartojamas ir pasakymas „Adamsų šeimynėlė“, kuris Lietuvoje turi teigiamą atspalvį, taip pavadinant tragikomiškas šeimynines situacijas.