Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto absolventė, poetė ir VU bibliotekos augintinė Neringa Abrutytė šiuo metu gyvena Danijoje, tačiau svajoja sugrįžti į gimtąją Nidą ir dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Rengdamasi susitikimui VU bibliotekos Č. Milošo skaitykloje kovo 1-ąją, Neringa atsakė į keletą klausimų apie studijas, gerą literatūrą ir emigrantės gyvenimą Danijoje.

Neringa, ar tave džiugina sugrįžimas į universiteto biblioteką? Ar dar jauti ryšį su savo Alma mater?

Ačiū, kad pakvietėte! Nuostabus sumanymas – bibliotekos augintiniai. Aišku, ateiti po tiek metų į universitetą bent pabūti ir pabendrauti su tais, kurie ten liko (žmonės, knygos, baldai, sienos, kartotekos, kompiuteriai ir t. t.) – man toks įvykis! Ko gero, verksiu. Todėl ateisiu dar prieš susitikimą – tiesiog pabūti Vilniaus universitete.

Kokie ryškiausi studijų įspūdžiai?

Įstojau studijuoti lietuvių filologiją tik prasidedant naujai erai ar santvarkai Lietuvoje. Buvau šviežia, nauja ir įdomi net pati sau. Neištrinamas, aišku, iš atminties ir širdies bendravimas su poetais. Marcelijaus Martinaičio vadovaujamas literatų būrelis. Grupė „Svetimi“, filologiniai rudenys, sėdėjimas skaityklose daugybę valandų, skaitalai kartais ne pagal studijų programą. Gyvenimas keisčiausiose vietose (benamystė). Jurgis Kunčinas – tą mano studentavimo periodą jis puikiai aprašė romane „Blanchisserie, arba Žvėrynas – Užupis“.

Ar studijuojant pasitaikė tokių patirčių, dėstytojų, knygų, kolegų, su kuriais susidūrusi atradai kažką esminio, ką ir dabar tebeturi?

Taip, tai Valdas Gedgaudas. Laikinumo, amžino laikinumo jausmas.

Ar skaitydavai mūsų bibliotekoje? Kuri vieta buvo labiausiai tavo?

Labiausiai mėgau Bendrąją skaityklą (dabar – Filologijos skaitykla). Kokią nors vietą prie lango. Patiko sėdėti ir Filologijos fakulteto skaitykloje prie Literatų laktos, ypač kai išsiilgdavau bendravimo, o ten poetai išlįsdavo į kiemą parūkyti, nors pati niekad nerūkiau.

Ar keitėsi tavo literatūrinis skonis? Ką šiuo metu labiausiai mėgsti skaityti?

Anksčiau skaičiau viską, labai daug, nebuvo interneto, laiko susitaupydavo tikram, pačiam tikriausiam knygų skaitymui. Nors principai išliko tie patys ir dabar. Vis dažniau ištraukiu iš lentynos Žemaitę, Jurgį Savickį, Kristijoną Donelaitį. Mano tikslas – grįžti į Nidą ir dirbti ten lietuvių literatūros mokytoja – jei priims. Dėl viso pikto įsigijau dar porą specialybių: išmokau virėjos amato, taip pat esu diplomuota jogos instruktorė ir thai masažistė. Todėl teko perskaityti labai daug gastronominės ir su žmogaus anatomija, sveikata susijusios mokslinės literatūros.

Gyveni Danijoje. Koks tavo santykis su tuo kraštu ir kalba?

Danijoj gyvenu 18 metų, ko gero, labai ilgai. Pati nesuprantu, kaip laikas prabėgo.

Civilizuota, pavyzdinę socialinę gerovę sukūrusi šalis, kurioje visos sąlygos mokytis, ieškoti savojo kelio, nebijoti reikšti savo nuomonę. Danai ne tik nepasmerks tavęs už kitokį požiūrį, bet ir bandys suprasti, kodėl. Tiesa, visuomenė, šalis man svetima, bet miela.

Kadaise parašiau eilėraštį apie tokią emigrantišką būseną ir gyvenimą čia, Danijoje:

to negali įkvėpti kažkur iš oro
ateinančio iš debesų begalinių erdvių
turėtų būti bent: cigarečių dūmų migla
kavinėje stora arba dar vieną alaus stiklą
geria kažkoks Sørenas: čia

manęs beveik nėra Aš galvoju savo nuosava kalba
(sukasi neįkyri džiazo melodija)
danai turi gerą skonį
nors man ne visada patinka jų vienoda apranga

įkvėpimas tai: žydras meškos kailis
apsivelku antikvariate „Alt under himlen“ Siaubingai tinka
tada man pinigų truputį gaila
bet kitą dieną apsisprendžiu: tiek to, būsiu laiminga…

įkvėpimas: mano striukė odinė bet mano oda
pleiskanoja, ir ji neturi tokios jėgos
kaip juoda oda pasirodo

batai įkvepianti charakterio forma
su geležiniais užtrauktukais, irgi juodos
padas lankstus be kulno tvirtas negrubiai storas

sørenas apsivelka savo šunį kas rytą
jis panašus į jį mano lietpaltis eina
palyti (toks stilius)

gražūs daiktai stiprūs nauji ir seni gal ir gilūs!

Dar – mano dukra gimė Danijoje ir ji – danė. Pušį, pasodintą mano gimtoj Nidoj, girininkas Kuvertas irgi atsivežė iš Danijos. Labai myliu ir vertinu danų literatūrą, vaikštau į skaitymus, gyvenu labai arti Anderseno ir Kierkegaard’o kapų – iškart juos randu.

Yra toks gražus Ievos Toleikytės eilėraštis, kuris galėtų būti ir mano:

norėjau bėgioti kapinėse

Kopenhagoje vos atšilus

merginos deginasi žaliose Assistance vejose

šalia rašytojų, muzikantų, mokslininkų

ir žmonių, kurių niekas nežino

pilkų antkapių

poros vedžioja šunis, užkandžiauja

per pietų pertrauką krykštauja vaikai

kažkur guli Andersenas, o šalia jo – Kierkegoras

(nesugebėjau jų rasti, kapinių žemėlapiai, pasikarkit!)

Rasose irgi daug gulinčių

tik ten tylu

pavasarį žydėjo sniegžydrės ir kitos smulkios gėlytės

à la Botičelis

visas feisbukas mėlynavo ir aš švelniai pavydėjau

baltų viduramžių ramybės ir rimties

užlietų jų profilių

ausyse, kurių niekad nebučiuosiu

skambėjo Perselis ir kita nežemiška muzika

o aš kilnojau hantelius, šokinėjau per nematomą virvutę

mokiausi pasiekti re diezą, triumfuoti

veikiau kitus nedvasingus dalykus

kartojau sau – jei myliu, dar nereiškia, kad silpna

paskui nusprendžiau

nemyliu, nemylėsiu ir nereikia – fuck that

įžūliai svajoju apie mėlyną gaivią šviesą

klavesinus, pilis, minkštus miško takelius

savo jausmais jiems neabejoju

kaip ir tuo, kad jausiu nei daug, nei mažai

o pirmiausia pačią širdį:

raudoną, karštą, ūžiančią