„Ši knyga atsirado iš nuostabos ir smalsumo, kai, gavusi progą ilgiau pagyventi Gruzijoje, suvokiau, jog čia, vos didesnėje teritorijoje nei Lietuva, veikia ne vienas, o trys vienas nuo kito atsiskyrę, tačiau politiškai ir istoriškai susiję politiniai dariniai. Be jų gruzinai neįsivaizduoja savo šalies, tačiau apie juos jiems itin sunku šnekėti. Kalbu apie pačią Gruziją ir dvi jos teritorijas – Abchaziją ir Pietų Osetiją, formuojančias save kaip suverenias teritorines politines bendruomenes“, – savo antrąją knygą „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose“ pristato politologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Dovilė Jakniūnaitė.

Šešių dalių knygoje autorė sako tirianti konkretų atvejį, tačiau drauge kalba, kaip veikia šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai ir kokį vaidmenį juose vaidina teritorijos bei sienos. „Šia tema 2007 metais pradėjau savo akademinę karjerą, siekdama suprasti kaimynystės idėją tarptautinėje politikoje ir per ją atskleisti Rusijos teritorialumo sampratą. Po dešimties metų prie teritorijų ir sienų problematikos grįžtu jau kitaip – analizuodama teritorialumo, subjektiškumo ir materialumo klausimus ir ieškodama atsakymo į klausimą: kaip tampama ar netampama valstybe“, – pasakoja mokslininkė.

Knygoje analizuojama, kaip sienų kūrimo ir teritorijų kontrolės praktikos, nuo XX a. pabaigos įvairiai veikiančios Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, leidžia formuotis tokiam reiškiniui kaip valstybingumas de facto. Kitaip tariant, įvairios sienų kūrimo praktikos ne tik atriboja vieną valstybę nuo kitos, bet ir padeda elgtis kaip valstybei – taigi ir būti valstybe.

„Galima tik netyčia nuspėti, kaip ateityje atrodys pasaulio politika, tačiau verta ieškoti pertrūkių sistemoje arba savo suvokime ir ties jais galvoti apie vaizduotės ribas, suprasti, kas ir kaip ją riboja ir kokių sąlygų reikia, kad ji būtų įveikta. Todėl galima sakyti, kad valstybių de facto situacija atskleidžia teritorinio valstybingumo įtampas, leidžiančias atsirasti nesisteminiams veikėjams, ir kartu parodo, kurioje vietoje ir kaip tarptautinių santykių struktūra užsidaro, sutikdama ir įprasdama gyventi su „svetimkūniais“, o ne keistis“, – sako D. Jakniūnaitė.