Pirmąjį gegužės sekmadienį minime Motinos dieną. Tai tinkamiausias metų laikas padėkoti ir pasveikinti vieną artimiausių žmonių mūsų gyvenime. Motinos daugiau negu kas kitas formuoja mūsų asmenybes, perduoda ankstesnių kartų patirtį, tautos išmintį, moko pažinti gyvenimą, mylėti – įsitikinusi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studijų prodekanė profesorė Vaiva Hendrixson, sutikusi papasakoti apie asmeninės ir profesinės motinystės patirtis.

Ką Jums reiškia Motinos diena?

Motinos diena man asocijuojasi su pavasariu, gamtos prabudimu, žydėjimu, meile ir sugrįžimais namo. Kad ir kur būčiau, pirmąjį gegužės savaitgalį stengiuosi važiuoti į gimtinę aplankyti mamos. Kiek pamenu, net ir įtemptoje darbų tėkmėje Motinos dieną visada būnu su savo mama.

Papasakokite apie savo mamą ir šeimos tradicijas. 

Gimiau ir augau Rokiškyje, šiaurės rytų Aukštaitijoje, tačiau mūsų namuose visada vyravo dzūkiška dvasia. Mano mama dzūkė, išlaikiusi dzūkų tradicijas, tebekalbanti dzūkų tarme ir net mano tėtį, aukštaitį, išmokiusi dzūkiškos tarmės niuansų.

Mano abu tėvai istorikai, baigę Vilniaus universitetą ir pagal paskyrimą atvykę dirbti į Rokiškio krašto muziejų. Mama buvo ilgametė Rokiškio muziejaus direktorė, visą savo karjerą paskyrė Rokiškio krašto muziejui. Net ir dabar ją kviečia vesti edukacijas bei ekskursijas išskirtiniams Rokiškio miesto svečiams.

Labai myliu savo mamą ir nepaprastai ja didžiuojuosi. Mano mama – labai charizmatiška asmenybė, ko gero, nėra rokiškėno, kuris jos nežinotų. Kartu ji ir neįtikėtino kuklumo žmogus. Tikriausiai paveldėjo tai iš savo tėčio, mano dieduko, kuris nuolat sakydavo: „Vaikeli, nelįsk niekam į akis, būk mažesnė už aguonos grūdelį, tačiau visada klausyk savo sąžinės, žinok, tokius žmones pasaulis visada anksčiau ar vėliau pamatys.“

Mokiausi ir tebesimokau iš savo mamos tolerancijos, gebėjimo išklausyti, kantrybės ir meilės žmogui bei darbui. Augau šeimoje, kur buvo puoselėjamos, šiandien kai kas gal pasakytų, „naftalinu kvepiančios“ vertybės, tokios kaip sąžiningumas, dora ir pagalba kitam. Kadangi mano mama ypač domisi etnokultūra, tautosaka ir papročiais, mūsų namuose visada buvo laikomasi tradicijų. Net ir sovietiniais laikais šventėme Kalėdas prie būtinai balta staltiese padengto Kūčių stalo su 12 patiekalų ir burtais, dažėme ir ridenome kiaušinius per Velykas, darėme kaukes ir kepėme sklindžius per Užgavėnes, kepėme kiaušinienę per Sekmines. Tai yra vieni nuostabiausių mano vaikiškų prisiminimų.

Mano mama – labai išradinga, sugalvojanti įvairiausių pasakojimų ir istorijų, kurie mano vaikystę nuspalvino gražiausiomis spalvomis. Aš esu vienas vaikas šeimoje, todėl mama man buvo ir tebėra geriausia draugė, jai galiu pasipasakoti visas paslaptis, pasidžiaugti ir pasiguosti. Stengiuosi mamos puoselėtas tradicijas perkelti į savo šeimą, įtraukti savo vaikus. Nors turiu pripažinti, kad man ne taip gerai sekasi, nes mano vaikai vis dėlto labiau laukia močiutės rengiamų Kalėdų.

Profesorė V. Hendrixson su šeima

Ar turite laimingos motinystės receptą?

Didelis džiaugsmas būti mama. Kartu ir rūpestis bei atsakomybė. Turiu sūnų Adomą ir dukrą Mėtą. Sūnus jau „išskridęs“ iš namų – Mastrichto universiteto Nyderlanduose antrakursis, o dukra mokosi dešimtoje klasėje. Labai myliu savo vaikus. Neįsivaizduoju gyvenimo be jų. Jie suteikia pilnatvės, gyvenimo džiaugsmo ir prasmės. Manau, kiekviena mama paaukotų gyvenimą dėl savo vaiko. Viena sunkiausių akimirkų buvo išlydėti sūnų iš namų – žliumbiau krokodilo ašaromis. Supratau, kad tai – džiaugsmo ašaros, kad Adomas suaugo ir žengia savarankiško gyvenimo žingsnius. Gera matyti vaikų augimą, brandą ir gyvenimo pasirinkimus. Nors ir liūdna, kad jie ne namuose, šiandieninės technologijos leidžia su vaikais matytis ir kalbėtis nors ir kasdien. Tą ir darome mudu su Adomu, net blynus kepame per „messenger‘į“.

Laimingos motinystės receptas, jei toks yra – laiminga pati mama. Jei mama laiminga, tai ir santykiai šeimoje bus laimingi. O mama laiminga, kai vaikai laimingi, kai šeima kartu, kai meilė ir draugystė vienija šeimos narius. Tuomet skubi namo po darbo, leki „iš už jūrų marių“, nes tenlink veda meilė ir artimųjų ilgesys.

Kaip Jums atrodo, ar svarbiau kopti motinystės, ar karjeros laiptais?

Sunkus klausimas, kam teikti pirmenybę: motinystei ar karjerai. Man atrodo, kad stengiantis įmanoma suderinti viską. Taigi svarbu ir būti gera mama, ir kopti karjeros laiptais. Kad tai būtų lengviau pasiekiama, šalia reikėtų gero tėčio, kuris pagelbėtų mamai išlikti gera mama. Man šiuo atveju tikrai pasisekė. Žinoma, kartais atslenka ir liūdnų minčių, apninka ir kaltės jausmas, kad ne visada būnu šalia, kai vaikams manęs reikia. Atsimenu, kaip be galo liūdna buvo, kai dėl komandiruotės turėjau praleisti Mėtos pasirodymą kalėdiniame koncerte.

Kokia yra ideali Jūsų, kaip mamos, diena?

Ideali diena būtų ją visą praleisti su šeima, pavyzdžiui, keliaujant. Be galo mėgstame keliauti. Tačiau dėstytojos ir mokslininkės karjera, deja, tokias „idealias“ dienas suteikia tik atostogų metu. Pliusas – kad dėstytojų atostogos ilgos (šypsosi).

Man geriausia diena yra šeštadienis. Tą dieną stengiuosi nedirbti jokių dėstytojos, mokslininkės ar prodekanės darbų. Ji skirta tik šeimai. Tuomet būnu tik mama. Visi kartu ką nors veikiame, žiūrime filmus, žaidžiame stalo žaidimus (mano vaikai juos baisiai mėgsta, kuo sudėtingesnis žaidimas – tuo geriau) arba tiesiog plepame apie viską.

Papasakokite, kokių nuotykių, susijusių su motinyste, jums yra nutikę.

Daugiausia nutikimų yra buvę su Adomu, kuris nuo mažens turėjo savo nepalenkiamą nuomonę. Vienas iš jų man vos nekainavo pasiaiškinimo su vaikų teisių apsaugos darbuotojais. Buvo gal spalio ar lapkričio mėnuo, oras gana žvarbus. Išsiruošiau į parduotuvę ir, kadangi vyro nebuvo namuose, tuomet trejų metų Adomą turėjau pasiimti kartu. Mes buvom ką tik grįžę į Vilnių po pusantrų metų gyvenimo Singapūre, kur oras visada šiltas. Vilniuje Adomas niekaip nenorėjo rengtis šiltų drabužių. Negalėjau su juo susitarti nei gražiuoju, nei griežtai – nesirengė striukės, nors tu ką. O į parduotuvę buvo būtina, valgyti namuose neturėjome. Tuomet dar nebuvo galimybės, kaip šiandien, užsisakyti maisto į namus ar išsikviesti „Barborą“. Galiausiai netekusi kantrybės pagalvojau, kad tegul eina į kiemą trumpomis rankovėmis – pajus, kad šalta, ir apsirengs. Ir tai bus jam gyvenimo pamoka. Paėmiau jo striukę, kad pakeliui galėčiau aprengti. Taip ir išėjome: aš su striuke, šaliku ir pirštinėmis, o vaikas – trumpomis rankovėmis. Bet mano Adomas net žvarbią rudens dieną kieme nė už ką nesutiko apsirengti. Pėdinam abu į parduotuvę, kol viena tetulė pakelėje… iškvietė Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Dabar, kai prisimenu, juokinga. Tada tikrai nebuvo juokinga.

Esate didžiausio fakulteto Vilniaus universitete studijų prodekanė. Jus vadina mama ne tik šiuo metu čia besimokantys studentai, bet ir alumnai. Kaip pavyksta sukurti tokius šiltus santykius su studentais?

Neturiu jokių paslapčių, man atrodo, kad svarbiausia – požiūris ir bendravimo kultūra. Visada stengiuosi bendrauti su studentais kaip su kolegomis. Išklausyti ir patarti. Nekritikuoti ir neteisti. Įsiklausyti, išgirsti ir reaguoti. Štai tokiais pagrindiniais principais vadovaujuosi. O bendraujant su užsienio studentais dar ypač svarbus tarpkultūrinės komunikacijos aspektas. Manau, kad esu labai tolerantiška asmenybė, žaviuosi kultūriniais skirtumais, kitokiomis tradicijomis, tautine ir kalbine įvairove. Laikau save pasaulio piliete ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Medicinos fakultetas tapo namais užsienio studentams, vaikams iš daugelio šalių ir kultūrų.

Todėl visoms mamoms pirmiausia norėčiau palinkėti sveikatos. Būkite mylimos ir mylinčios, rūpestingos, jautrios, gebančios paguosti ir atleisti, laukiamos ir laukiančios. Tegul jus visada lanko tik geriausi prisiminimai. Ir te visada sugrįžta į namus visi, kurių laukiate.