– Koks jūsų gyvenimo credo, posakis, kuriuo vadovaujatės?

– Neturiu vieno pastovaus credo, juos nuolat keičiu. Dabar mane yra užvaldžiusios inovacijų idėjos, galvoju, kaip jas realizuoti. Garsioji Harvardo universiteto profesoriaus Klaitono Kristenseno (Clayton M. Christensen) „Inovatoriaus dilema“ („The innovator‘s dilemma“) atvedė mane ir į rektoriaus rinkimus. Amerikoje tai yra bestseleris.

– Kūryba. Aš tikiu kūrybinėmis žmogaus galiomis. Rektoriaus rinkimų kontekste man labiausiai priimtinas inovacinis vadybos modelis – nuolatinės kaitos ir kūrybos. Tokie žmonės kaip aš turi daug priešų: iš vienos pusės yra stagnatoriai, kurie nenori kaitos, iš kitos pusės yra destruktoriai, kurie mano, kad naikinant galima kažką pasiekti.

Manau, kad protu, išsilavinimu galima labai daug pasiekti. Didžioji dalis visuomenės bėdų kyla dėl išsilavinimo stokos, neišprusimo, kvailumo. Manau, kad kūrybinės galios yra kelias mūsų visuomenei. Mūsų visuomenė dabar susiduria su globalizacija, ieško savo vietos. Turime sukurti kažką, kuo galėtume būti patrauklūs kitiems. Priimant globalizacijos iššūkius galima užsidaryti, sustingti, galima naikinti ir visiškai ištirpti, bet yra kūrybinis kelias – būti kitokiam.

Visos kitos vertybės kyla iš kūrybos. Mano draugai yra tie, kurie jomis vadovaujasi, o priešai – tie, kurie jas neigia.

– Kokia asmenybė jums yra autoritetas?

– Man labiausiai imponuoja ryškios, spalvingos kūrybingos asmenybės. Iš mano srities žmonių milžinišką įspūdį man daro Ernestas Rezerfordas (Ernest Rutherford) – fizikas eksperimentatorius, suskaidęs atomą viso labo plastilino ir siūlų pagalba. Tai labai ūmaus būdo, sudėtingas žmogus. Mane taip pat žavi didieji šių dienų inovatoriai, pavyzdžiui, fizikas Timas Bernis Li (Tim Berners-Lee) – žmogus, padovanojęs pasauliui internetą. Savo išradimo jis nepatentavo, jokių teisių sau nepasiliko, o atidavė naudotis pasauliui. Jis sukūrė paprastą html failą, kuris padarė revoliuciją. Tai ne vien kūrybos, bet ir kilnumo, nesavanaudiškumo pavyzdys. Tomas Edisonas – nevienareikšmė asmenybė, labai kovingas žmogus. Jis buvo ne vien išradėjas, bet ir verslininkas, kovotojas teisės plotmėje, daug laiko praleidęs teismuose įrodinėdamas, kad būtent jis išrado elektros lemputę. O pretendentų į šį išradimą buvo berods geras tuzinas. Nugalėjo dėl to, kad jo idėja buvo realizuota. Idėjų visi turi daug. Labai sunku padaryti, kad jos veiktų.

– Kaip apibūdintumėte savo charakterį? Kokios geriausios ir blogiausios jūsų charakterio savybės?

– Mano charakteris sudėtingas. Blogiausios savybės – chaotiškas būdas, klaidžiojanti mintis, sunkiai perkeliamas dėmesys, juokeliai, kuriuos ne visi supranta. Fizikams būdingas savotiškas humoras. Kitiems žmonėms jis atrodo grubokas ir ciniškas, bet mūsų toks darbas. Dalykai, su kuriais susiduriame, yra toli nuo dvasinių dalykų, o humoras yra tam atsvara. Emocijos turi kažkur išsilieti…

Didžiausi mano privalumai yra kilę iš mano trūkumų.

– Ką turite omenyje sakydamas „klaidžiojanti mintis“?

– Tai būdinga kūrybos žmonėms, su jais yra sunkiau bendrauti. Mintis peršoka ne taip, kaip nori pašnekovas. Pirmas kontaktas su tokiais žmonėmis dažnai yra sudėtingas, pašnekovas gali susidaryti arogancijos įspūdį.

– Kuo būtumėte tapęs, jei ne fizika?

– Fiziku tapau gana atsitiktinai. Mokykloje man labai blogai dėstė fiziką, kitaip sakant, beveik visai nedėstė. Fizika susidomėjau baigęs mokyklą, per vasarą perskaičiau devintos, dešimtos ir vienuoliktos klasės vadovėlius, išsprendžiau visus uždavinius.

Man pranašavo matematiko ateitį. Dalyvaudavau matematikos olimpiadose. Pasisekė su matematikos mokytoja. Bet matematika man buvo per daug teorinis mokslas. Chemijos mokytoja irgi buvo labai gera, ji norėjo, kad tapčiau chemiku.

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Žmona yra psichologijos profesorė, dirba konkuruojančiame su VU M. Romerio universitete (MRU). Ji gana žinoma psichologė, taikosi į pasaulinius standartus. Užauginome dvi dukras. Viena baigė Fizikos fakultetą ir dabar Švedijoje ieško, kur studijuoti doktorantūrą. O jaunylė Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijuoja dizainą, kompiuterinę grafiką.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Laisvalaikio beveik neturiu. Mano hobis – bėgiojimas orientacinėse varžybose. Esu orientacininkas mėgėjas, nedalyvauju varžybose, kur siekiama vietų. Yra keli šimtai fanatikų, kurie trypia aplinkinius (Saulėtekio – aut. past.) miškelius. Tai labai geras sportas profesoriams, nes profesorius iš esmės yra išsiblaškęs, o šis sportas padeda susitelkti. Jeigu dėmesys trumpam nuklysta, tai pasiklysti. Turi valandą „kietai“ laikyti dėmesį. Man tai sveika ne vien fiziškai, kai pora litrų prakaito išbėga per valandą, bet ir mentališkai, nes man sunku sutelkti dėmesį.

Turiu sodybą Labanoro girioje. Ten meistrauju, atlieku smulkius staliaus darbus. Turiu gudobelių gyvatvorę. O jos, bjaurybės, baisiai išsikeroja, tada kaimynai siunta. Reikia laiku pakirpti.

– Ačiū už pokalbį.