Visus namuose uždariusios koronaviruso pandemijos padariniai vis labiau ryškėja ne tik tiesioginių susirgimų skaičiais, bet ir kitose srityse. Pasikeitęs gyvenimo ritmas turi daug įtakos psichologinei sveikatai ir savijautai, o tai ypač smarkiai atsiliepia nuotoliniu būdu besimokantiems vaikams. Daugiau nei trečdalio vaikų emocinė būsena per karantiną pablogėjo – teigia psichologė, Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorė Roma Jusienė. Pirmojoje metų tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ ji aptaria kartu su psichologų, socialinio darbo ir medicinos ekspertų komanda atlikto tyrimo apie nuotolinį vaikų ugdymą rezultatus.

VU Filosofijos fakulteto profesorė Roma Jusienė.

Prie tyrimo prisidėjo vaikai, tėvai ir mokytojai

Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo tyrimo „Nuotolinis vaikų ugdymas pandemijos dėl COVID-19 metu: grėsmės bei galimybės ekosisteminiu požiūriu“ rezultatai rodo, kad analogų neturinti priverstinio nuotolinio mokymosi situacija sukelia kasdienės rutinos pokyčius, kurie itin svarbūs mokytojų, tėvų ir vaikų gyvenime. Anot prof. R. Jusienės, pagrindinis atlikto tyrimo tikslas ir buvo visapusiškai, tačiau daugiausia dėmesio skiriant vaikams nustatyti, kaip šis procesas atsiliepė jų emocinei būklei ir savijautai.

„Šis tyrimas susideda iš dviejų etapų – vasarą ir rudenį atliktų tyrimų, kurie leido nustatyti nuotolinio mokymosi įtaką ne tik vaikų savijautai, bet ir mokymosi rezultatams, motyvacijai mokytis, ištirti apsauginius bei rizikos veiksnius nagrinėjant, kurie vaikai ir dėl ko labiausiai nukenčia dėl priverstinio nuotolinio mokymo. Kita vertus, siekėme nustatyti ir tokio ugdymo privalumus bei galimybes, kurios galėtų būti pritaikomos ateityje, nebūtinai karantino situacijoje“, – tyrimo tikslus pristato profesorė.

Pirmajame, birželį vykusiame tyrimo etape dalyvavo per 300 1–8 klasės vaikus auginančių šeimų, todėl, pasak prof. R. Jusienės, tyrimo išvados geriausiai atspindi būtent šios amžiaus grupės vaikų emocinę savijautą. Antrame tyrimo etape rudenį dalyvavo kiek daugiau nei 1300 šeimų, o atsakymus tyrėjams teikė ne tik tėvai ir vaikai, bet ir jų mokytojai.

„Apie savo emocinę savijautą papasakojo 328 vaikai, besimokantys 5–8 klasėse – tik tokio amžiaus vaikų atsakymais galime remtis. Informaciją papildė ir 300 mokytojų. Daugiau aspektų apimanti ir kur kas didesnė imtis rodo tuos pačius rezultatus – kiek daugiau nei trečdalio vaikų savijauta karantino laikotarpiu pablogėjo, kai kurių net labai smarkiai“, – sako mokslininkė.

Tyrime dalyvavusių mokytojų teigimu, socialinės rizikos šeimose augančių gerai ir vidutiniškai besimokančių vaikų emocinė savijauta pablogėjo labiau nei prastai besimokančių vaikų. Anot prof. R. Jusienės, to priežastis gali būti ribotos galimybės pasiekti visus vaikus karantino laikotarpiu, ribotas ir individualus mokytojo dėmesys.

„Be abejo, veiksnių, kurie turi įtakos emocinei savijautai, yra daug, bet tiems, kurie ir be karantino sukeltų iššūkių jau turėjo tam tikrų elgesio ir emocinių sunkumų, kilo didesnė suprastėjusios savijautos rizika. Be to, atsirado ir papildomų trikdžių – įtampos bei streso patyrė ir tėvai, tai vienareikšmiškai labai stiprus rizikos veiksnys“, – išvadas komentuoja prof.  R. Jusienė.

Opi problema – dar daugiau laiko prie ekranų

Dar vienas labai svarbus rizikos veiksnys, pasak psichologės, prisidedantis prie prastesnės psichikos ir net fizinės sveikatos – kur kas ilgesnis laikas, praleidžiamas prie kompiuterių ekranų. Prof. R. Jusienės teigimu, dauguma laisvalaikio pramogų bei užsiėmimų dėl karantino tapo neprieinami, dėl to laikas, leidžiamas prie ekrano, kai kuriais atvejais padidėja dvigubai ar net trigubai.

„Įdomus tyrimo aspektas – geresnius mokymosi rezultatus demonstruojantys vaikai patiria daugiau fizinės sveikatos problemų – atsiranda neaiškios kilmės pilvo, galvos skausmai, nuovargio sukelti padariniai, tuo tarpu laisvalaikiui ir pramogoms leidžiamas laikas siejamas su elgesio ir emocinėmis problemomis. Jas išspręsti mėginantiems tėvams trūksta rekomendacijų, pagalbos, nes kyla sunkumų ribojant vaikams skiriamą ekrano laiką, ypač kalbant apie vyresnių klasių mokinius, kuriems laisvalaikį ir mokymąsi prie kompiuterio atskirti sunku“, – sako VU mokslininkė.

Pasak prof. R. Jusienės, ankstesnių tyrimų duomenys leido palyginti kai kurių šeimų situaciją prieš karantiną ir po jo įvedimo. Rezultatai taip pat rodo dėl padidėjusio interneto naudojimo išaugusią riziką, kuri ilgainiui gali išsivystyti į priklausomybę nuo interneto. Dar viena tyrimo išvada – sumažėjęs noras mokytis dėl socialinio konteksto trūkumo.

„Motyvaciją mokytis tiesiogiai siečiau su socialinio konteksto trūkumu. Vaikams labai reikšmingas santykis su mokytojais, bendraamžiais, jis labiau motyvuoja ir gerai besimokančius vaikus. Individualus kontaktas labai svarbus visiems, ypač rizikos grupėse esantiems vaikams. Svarbus ir santykis su tėvais – kuo jis geresnis, tuo kokybiškesnis nuotolinis mokymasis“, – teigia profesorė.

Svarbu įžvelgti ir galimybių

Prof. R. Jusienės nuomone, Lietuvoje nebuvo priimti tam tikri svarbūs sprendimai, nes mokymas nuotoliniu būdu nėra pats efektyviausias. Dėl to reikėtų atsižvelgti į kai kurių Vakarų šalių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, sprendimą anksčiau uždaryti prekybos centrus, kurie buvo pagrindiniai viruso plitimo židiniai, o mokyklose ir ugdymo įstaigose fizinį kontaktą išlaikyti kaip galima ilgiau.

„Kadangi vaikai nėra pažeidžiamiausia grupė ir pagrindiniai viruso nešiotojai, Pasaulinė sveikatos organizacija mokyklų ir ugdymo įstaigų uždarymą siūlė tik paskutiniu atveju, o ir kitose šalyse atlikti tyrimai rodo neigiamus to padarinius ne tik vaikų sveikatai, bet ir ugdymo, mokymosi sėkmei. Kai kur net apskaičiuota, kiek šalys nukentėjo ar nukentės ilgainiui dėl suprastėjusio vaikų išsilavinimo, kiek tai turės įtakos ekonominiu, finansiniu atžvilgiu ateityje“, – teigia mokslininkė.

Todėl ji atkreipia dėmesį, kad, norint sėkmingai išgyventi dabartinę situaciją, itin svarbu kalbėtis tarpusavyje ir su vaikais, įžvelgti galimybių bei teigiamų aspektų. „Grėsmių įvardijimo mūsų šalyje buvo ir yra labai daug, todėl tėvams nelengva perduoti svarbią informaciją vaikams, o tai būtina norint išvengti nereikalingų baimių. Svarbu aptarti įvairias patirtis, pavyzdžiui, užsikrėtimo atvejus mokykloje, nuraminti ir paaiškinti, kad tai ne vaiko kaltė“, – sako psichologė.

Prof. R. Jusienė primena, kad svarbu klausytis psichologų pasiūlymų ir karantino metu susikurti kasdienę rutiną, tam tikrą dienotvarkę ir jos laikytis, nepamiršti atskirti darbo nuo laisvalaikio. Vadovaudamiesi šiais principais, su iššūkiais lengviau susidoroja ir tėvai, ir vaikai.

„Vaikams reikalingas kad ir trumpas, bet kokybiškas laikas, praleistas kartu. Nuolat dirbantys tėvai, retkarčiais užmetantys akį į vaiką, neatstoja reikalingo dėmesio, kurį galima skirti susikūrus dienotvarkę ir sistemą, pavyzdžiui, užsidaryti kitame kambaryje ir pasidarbuoti, bet paskui skirti bent pusvalandį nedalomo dėmesio vaikams“,  – siūlo prof. R. Jusienė.