Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas dr. Andrejus Suchomlinovas. VU MF nuotr.

„Pasiteirauti dėl kūno po mirties dovanojimo medicinos mokslui kreipiasi iki 100 žmonių per metus, o tų, kurie pasirašo valios pareiškimą dėl kūno dovanojimo yra mažiau. Paprastai šis skaičius siekia apie 30 žmonių per metus. Prieš keletą metų turėjome rekordą, kai per metus valios pareiškimą pasirašė daugiau nei 60 žmonių“, – teigia registrą, kuriame saugomi duomenys apie žmones, pasiryžusius po mirties savo kūną dovanoti medicinos studijoms, koordinuojantis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas dr. Andrejus Suchomlinovas.

Anatomo teigimu, šiuo metu gyvųjų donorų registre iš viso saugoma per 300 užpildytų valios pareiškimų, o tendencija padovanoti savo kūną po mirties medicinos mokslui – auga. Dažnu atveju tokiu būdu žmonės atsidėkoja už pagalbą gydytojams, nori prisidėti prie būsimų gydytojų rengimo, jau praktikuojančių medikų tobulinimosi bei mokslinių tyrimų.

Kokių klausimų dažniausiai sulaukiate iš žmonių, kurie domisi kūno po mirties atidavimo medicinos mokslui procesu?

Dažniausiai tai yra techniniai klausimai – kaip valios pareiškimą įforminti, kur reikia kreiptis? Kadangi mes prašome valios pareiškimo notarinio patvirtinimo, tai žmonės klausinėja, kur rasti notarą, kuris žinotų kaip viską teisingai parengti. Taip pat klausinėja dėl laikotarpio, kuriam kūnas dovanojamas, nes jis yra labai lankstus. Kartais klausinėja kaip geriau apie savo sprendimą pasakyti artimiesiems. Būna, kad žmogus nori padovanoti savo kūną po mirties, o artimieji priešinasi. Nors pagal įstatymą negali daryti įtakos išreikštai žmogaus valiai, bet santykis su šeima yra labai svarbus.

Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas dr. Andrejus Suchomlinovas. VU MF nuotr.

Ką patariate, kai žmogus nežino, kaip pranešti artimiesiems?

Mes prašome, kad būtų jeigu jau ne labai karštas pritarimas, tai bent to fakto pripažinimas. Kai donoras numiršta, mes apie jo mirtį sužinome iš jo šeimos, draugų, kai kada – policijos pareigūnų ar greitosios pagalbos medikų. Kažkas turi žinoti apie žmogaus išreikštą valią, apie pasirašytą dokumentą. Jeigu nežinos – negalės mums pranešti arba praneš per vėlai. Taigi prašome, kad šeima būtų informuota, kad nebūtų aršios priešpriešos.

Pasitaiko, kad pasirašyti valios pareiškimą kartais ateina keli šeimos nariai tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, ne toks jau retas atvejis, kad vyras ir žmona kartu pasirašo dokumentą. Pamenu atvejus, kai kartu pasirašė mama ir sūnus, mama ir dukra.

Beje, ne tik pats žmogus gali dovanoti savo kūną, tačiau jam mirus, tai gali padaryti ir pirmos eilės giminės, Lietuvos įstatymai tą leidžia. Tai – retesnis atvejis, tokių esame turėję vos 2, paskutinįkart – prieš porą mėnesių. Žmogus artimiesiems buvo išsakęs savo norą žodžiu, bet galbūt jo liga labai greitai progresavo, nespėjo sutvarkyti reikiamų dokumentų. Jam mirus, dukros ir vaikaičiai kartu nuvyko pas notarę, kuri geranoriškai pasižiūrėjo į situaciją ir sudarė galimybę skubiam vizitui. Tai svarbus momentas, nes nuo žmogaus mirties iki patekimo pas mus gali būti praėję ne daugiau kaip 3 paros.

Ar žmonėms, kurie į Jus kreipiasi, tebekyla kūno dovanojimo po mirties prasmės klausimas, ar – priešingai, jie į šį klausimą sau yra aiškiai atsakę? Ar jie pasidalina turintys kokių nors baimių dėl savo sprendimo?

Ne, prasmės klausimų nebekyla. Kreipiasi skirtingo amžiaus, išsilavinimo, skirtingose vietovėse gyvenantys vyrai ir moterys. Juos vienija noras padėti mokslui, būsimų gydytojų rengimui. Daug kas pasako, kad sunkiai sirgo ir jiems labai padėjo gydytojai – nori atsidėkoti. Kūno po mirties mums visai nereikia, tačiau kitiems, gyviesiems, jis gali pasitarnauti labai ženkliai.

Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas dr. Andrejus Suchomlinovas. VU MF nuotr.

O ar turi baimių? Manau, kad ne. Pamenu, pasirodžius pirmiesiems straipsniams apie kūno dovanojimą po mirties internete, skaičiau komentarus, maždaug – vėl anatomams lavonų reikia, turbūt jie ten tyčiojasi iš jų. Bet nieko daugiau nei šypsena tai nekelia, nes žmonės, kurie yra bent jau kažkiek susidūrę su mokymo procesu Medicinos fakultete, jie puikiai supranta, kad čia jokių pasityčiojimų būti negali.

Mes tikrai be tų kūnų galėtume sunkiai funkcionuoti, jie mums, anatomams, ir mūsų studentams yra be galo reikalingi. Vienas dalykas mokyti iš knygų arba gražių, plastikinių, spalvotų muliažų, kurios reikia sudėti kaip Lego konstruktorių, kitas – matyti tikrą sandarą, tikrą anatomiją.

Tikriausiai tokie komentarai arba artimųjų priešprieša kyla dėl informacijos stokos arba nežinojimo? Žmonės tiesiog kvestionuoja, ar dovanoti kūną yra moralu, ar etiška.

Kadangi gyvename katalikiškame krašte, kur yra daug tikinčiųjų, tai žmonėms natūraliai kyla klausimas, kaip į tai reaguoja Bažnyčia. Kiek teko kalbėtis su donorais ir jų šeimomis, jie to teiravosi kunigų. Labai džiaugiuosi, kad į kūno dovanojimą po mirties žiūrima geranoriškai ir teigiamai.

Dar vienas, labai dažnai pasitaikantis, klausimas yra – o kaip, pavyzdžiui, su Šv. Mišiomis, su atsisveikinimu, šarvojimu? Vieni to nori, kiti nenori. Kažkas, pavyzdžiui, pasako, kad kai numirsiu – atsiųskit automobilį ir vežkit pas save. O kiti kaip tik sako norintys palikti laiko artimiesiems atsisveikinti. Yra galimybė atsisveikinti su mirusiuoju prieš mums pasiimant kūną ir tuomet, kai artimiesiems grąžiname urną su pelenais. Gali vykti įprastos laidotuvės, tik jos nusikelia porai ar daugiau metų priklausomai nuo to, kaip žmogus būna nusprendęs ir ką įrašęs valios pareiškime.

Užsiminėte, kad laikotarpio, kuriam dovanojamas kūnas, pasirinkimas yra ganėtinai lankstus. Kuo remdamiesi žmonės apsisprendžia pasirinkti trumpesnį arba ilgesnį laikotarpį?

Mano manymu, trumpesnis laikotarpis (1 arba keli metai) pasirenkamas dėl artimųjų. Jie nori palaidoti urną su pelenais, turėti galimybę lankyti kapą. Visgi, dauguma valios pareiškėjų renkasi dovanoti kūną po mirties neterminuotam laikotarpiui. O jis būna labai įvairus, teoriškai tai gali būti net ir keli dešimtmečiai. Daugelis kūno paruošimo būdų yra geri, išvystyti. Ir dabar pas jus atėjau iš anatomijos pratybų – dirbome jau su senokai naudojamomis galūnėmis, jas ir dar kurį laiką naudosime.

Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas dr. Andrejus Suchomlinovas. VU MF nuotr.

Ar būna atvejų, kai pareiškėjas pakeičia savo sprendimą ir nutaria nebedovanosiantis savo kūno?

Taip, esame turėję. Kaip tik šiandien skambino viena ponia, labai apgailestavo, kadangi ji tikrai norėjo savo kūną palikti universitetui, buvo pasirašiusi valios pareiškimą prieš porą metų, bet apie tai sužinojo jos šeima. Pastaroji į kalbas nesileido, pasakė – jeigu taip, tai mes tau nebepadėsime. O žmogus nebejaunas, šeimos narių pagalba reikalinga, todėl nusprendė valios pareiškimą atsiimti.

Tokių atvejų būna, bet retai. Valios pareiškimą žmogus gali bet kada atsiimti ar koreguoti. Pavyzdžiui, kartais žmogus parašo, kad pasibaigus valios prašyme nurodytam laikotarpiui, urna su pelenais būtų grąžinta, pavyzdžiui, sutuoktiniui. Praeina keli metai, sutuoktinis, deja, numiršta – nėra kam grąžinti. Tuomet žmogus pakeičia valios pareiškimą, kad laidojimu pasirūpintume mes. Visai neseniai gavome iš savivaldybės sklypą, kuriame turėsime kapines, būsime atsakingi už jų priežiūrą.

Kaip manote, ar ateityje kūno dovanojimas medicinos mokslui tebebus aktualus? Turint omenyje sparčią technologinę pažangą, nuolat tobulėjančius simuliatorius, kuriais besinaudodami mokosi medicinos studentai, gali kilti tokių abejonių.

Artimiausiu laiku technologijos įprastų mokymosi būdų tikrai nepakeis. Yra senos mokymo priemonės tokios kaip atlasai, muliažai. Atlasai, tai – paveiksliukai, kurie leidžia kažką geriau suprasti, įsivaizduoti, bet visgi jie – dvimačiai. Muliažai yra trimačiai, bet jie – plastikiniai, jie neduoda tikrojo kūno pojūčio. Be to, muliažai parodo idealią, dažniausiai pasitaikančią, anatomiją.

Kalbant apie modernesnius mokymo būdus – gali būti naudojamas 3D printeris. Juo gali būti spausdinamos organo kopijos, dažnai spausdinami kaulai. Tada yra modernios vaizdo priemonės, pavyzdžiui, anatominiai stalai. Tai – didžiulis, iš 1 arba 2 ekranų sudėtas stalas, ant kurio priešais save matai žmogaus kūno dydžio paveikslėlį. Lyg stovėtum prie preparavimo stalo, bet jis yra skaitmeninis. Naudojantis šia priemone galima įvairiai vartyti žmogų, atlikti pjūvius, bet tai yra tas pats atlasas, tik – gražesnis, modernesnis. Jis neduoda tikro kūno pojūčio. Aišku, studentai yra jauni žmonės, jiems toks stalas – anatomijos pratybų ir žaidimų telefonu derinys – patinka. Bet žvelgiant iš anatominės pusės, ar yra daug prasmės jį naudoti? Tikrai ne.

Tuo tarpu naudojant tikrą kūną galima jausti tikrą audinį, kaip čiuopiasi nervas, arterija, vena. Taip pat tai padeda suprasti, kad visi žmonės yra unikalūs ir skirtingi. Pas vieną tas raumuo gali būti, pas kitą – nebūti. Gali arterija skilti vienoje, gali skilti kitoje vietoje. Gali vienas nervas inervuoti raumenį, kaip rašo vadovėliai, tačiau gali būti ir kitaip – gali kitas nervas inervuoti. Pamačius kelis kūnus, kur viename yra vienaip, antrame kitaip, o trečiame dar kitaip, ateina suvokimas, kad viskas yra gana sudėtinga.

Taip pat verta paminėti ir chirurgų mokymus. Jie gali ateiti pasipraktikuoti, geriau suprasti anatomiją. Chirurgai turi žinoti ne tik tuos atvejus, kurie pasitaiko dažniausiai, jie turi žinoti visus įmanomus variantus – tam mums paaukoti kūnai labai pasitarnauja. Galiausiai yra moksliniai darbai, studentai naudodamiesi mūsų turima medžiaga rengia baigiamuosius darbus.

Paprastai per metus gauname nuo 4 iki 10 kūnų. Šiuo metu jų turime 19, keli yra giliai užšaldyti – ruošiami gydytojų tobulinimuisi, su dauguma dirba studentai. Tačiau, aišku, pastoviai kremuojame ir tuos, kurių naudojimo laikotarpis, pagal valios pareiškimą, pasibaigė.

VU kapelionas kun. Gintaras Vitkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokia Katalikų Bažnyčios pozicija kūno dovanojimo po mirties medicinos mokslui klausimu?

VU kapeliono kun. Gintaro Vitkaus komentaras:

Katalikų Bažnyčia nuolat primena, kad visais atvejais būtina paisyti žmogaus asmens orumo, ar jis būtų gyvas, ar miręs. Juk kiekvienas žmogus, mūsų įsitikinimu, yra sukurtas į Dievo paveikslą ir panašumą. Trumpai atsakant į klausimą, ar galima savo kūną po mirties atiduoti (paskirti) mokslo tiriamiesiems darbams galima teigti: taip, galima! Tačiau su tam tikromis sąlygomis.

Visų pirma tiek kalbant apie organų donorystę, kai atiduodami tam tikros kūno dalys (organai), ar visas kūnas, tokio veiksmo paskata neturėtų būti noras uždirbti pinigų. Tinkamas motyvas – pasitarnauti kitų žmonių gerovei, poreikiams, pavyzdžiui, medikų rengimui, ligų ir traumų tyrimui, apsauginių priemonių išbandymui, chirurginių operacinių metodų, operacinių instrumentų tobulinimui ir pan. Taip pat turi būti aiškiai išreikšta savo kūną dovanojančio asmens ar mirusio asmens artimųjų laisva valia, yra moralinis tikrumas, kad žmogus yra miręs. Galiausiai, po sutarto laiko kūnas ar kremuoti palaikai turi būti palaidotas kapinėse. Bažnyčia nepritaria tam papročiui, kad kremuoto kūno pelenai išbarstomi jūroje ar kur kitur ar laikomi privačiuose namuose, nes tai, krikščionių supratimu, nebūtų tinkamas pagarbumo žmogui ženklas.