„Lazerių pramonė Lietuvoje ir pasaulyje kasmet auga 10–15 proc., o lazerinis spausdinimas per pastaruosius dvejus metus padidėjo net 150 proc.“, – sako Vilniaus universiteto Fizikos fakultete ir Lazerinių tyrimų centre dirbantis dr. Mangirdas Malinauskas. Jis šiųmečiame gyvybės mokslų forume „Life Sciences Baltics“ pristatė lazerinio 3D spausdintuvo galimybes.

Pagrindinis VU Lazerinių tyrimų centro mokslininkų sukonstruoto 3D spausdintuvo privalumas ir išskirtinumas – galimybė apdirbti bet kokią medžiagą be išankstinio jos paruošimo. Kitas ne mažiau svarbus bruožas leidžia formuoti darinius tokiu tikslumu, kokio reikia.

„Naudojame ultraspartų lazerį, pagamintą bendrovėje „Šviesos konversija“. Jo vidutinė galia – šeši vatai. Elektros lemputė ar telefono kroviklis už jį stipresni, tačiau smailinė, arba labai trumpų impulsų, lazerio galia matuojama teravatais ar net petavatais. Didžiausių branduolinių elektrinių galia tesiekia kelis gigavatus, o mūsų lazerio intensyvumas ir impulsų momentinis poveikis tūkstantį kartų didesnis, tačiau lokalus, vykstantis tik griežtai erdvėje apribotame mažame tūryje“, – paaiškina dr. M. Malinauskas.

VU mokslininkų naudojamas lazerinis 3D spausdintuvas galėtų palengvinti tiek medikų, tiek jų pacientų gyvenimą. Pavyzdžiui, dantų implantai ne visada prigyja gerai ir greitai. Kad būtų paspartintas šis procesas, reikia padidinti audinio paviršiaus plotą, tačiau tai skatina greitesnį ne tik paciento ląstelių, bet ir bakterijų augimą. „Galime pritaikyti baktericidinę polilaktinę rūgštį, išgaunamą iš kukurūzų ir bulvių, prieš tai ją lazeriu apdirbę. Taip pat įmanoma atspausdinti kitoms ląstelėms nepatogią porų formą. Kamieninės ląstelės, kaip ir vaikai, nežino, kuo bus užaugusios. Parinkus tam tikrą jų dydį ir formą galima valdyti, kad evoliucionuotų į raumenines ląsteles ar kitą audinį, kad paviršius taptų bakterijoms nepatrauklus, o žmogaus ląstelėms – patrauklus“, – sako VU mokslininkas.

Dar viena lazerinio 3D spausdintuvo panaudojimo sritis – vaizdinimas. Ant šviesolaidžio galo suformavus lęšiuką ar net mikroobjektyvą ir prijungus prie mikroskopo būtų galima šį dviejų žmogaus plaukų storio šviesolaidį įvesti į organizmą, nes gydytojui ne visada užtenka rentgeno nuotraukos ar kompiuterinės tomografijos vaizdo.

Dr. M. Malinauskas svarsto, kad ateityje galėtų veikti ir „kraujomatai“. Lazerinis 3D spausdinimas leistų sumažinti įprastą laboratoriją iki monetos dydžio: „Iš reikiamos medžiagos tam tikroje vietoje galime formuoti mažesnius už ląstelę darinius. Prieini prie aparato, įkiši pirštą, aparatas paima mažytį kraujo lašą, to nė nepajunti. Tada diagnozė automatiškai nusiunčiama gydytojui, o jis elektroniniu būdu atsiunčia receptą. Taigi nebereikia vykti į polikliniką. Viskas atliekama čia ir dabar.“