Mokslo institutų prisijungimas prie Vilniaus universiteto, be abejonės, tapo vienu iš svarbiausių universiteto pastarųjų metų įvykių. Praėjusių metų pradžioje į VU sudėtį įėjo Teorinės fizikos ir astronomijos institutas, o nuo lapkričio 1 d. Vilniaus universiteto kamieniniais padaliniais tapo Biotechnologijos institutas, Biochemijos institutas bei Matematikos ir informatikos institutas. „Universitas Vilnensis“ domėjosi, kaip naujieji padaliniai jaučiasi, tapę VU dalimi, kuo jie gali didžiuotis ir kokią mato savo ateitį Vilniaus universitete.

Biochemijos institutas – medžiagų sintetinimo profesionalai

Biochemijos institutas skaičiuoja savo amžių nuo 1968 m. Pasak instituto direktoriaus prof. habil. dr. Valdo Stanislovo Laurinavičiaus, instituto atsiradimas susijęs su biocheminių mokslų pažanga, jų proveržiu buvusioje Sovietų Sąjungoje. „Įsteigus institutą, jam buvo suformuluotas ypatingos svarbos uždavinys – sintetinti priešvėžinius preparatus, tirti jų poveikį gyvūnams ir rekomenduoti juos gydymui“, – sako V. S. Laurinavičius. Tuo metu į institutą buvo pritrauktos gausios chemijos ir biologijos specialistų pajėgos. Šiame institute buvo sukurti tokie preparatai vėžiui gydyti kaip heksofosfamidas, lofenalis, fenalolas ir pafencilas.

Institutas ir šiandien vykdo savo misiją. Pasak V. S. Laurinavičiaus, dabar Biochemijos instituto veikla labiau pakrypo į fizikinės biochemijos sritį ir ląstelės veikimo bei šio proceso valdymo tyrimus. „Svarbu tai, kad pastaruosius 20 metų mes buvome jau ne po Mokslų akademijos stogu, o turėjome valstybinio instituto statusą. Mūsų uždavinys buvo užtikrinti valstybės kompetenciją šiuolaikinių biocheminių mokslų kryptyje“, – sako V. S. Laurinavičius.

„Fizikinė biochemija tiria įvairius aspektus – pavyzdžiui, kaip biomolekulės elgiasi ant įvairių paviršių, kaip vyksta elektronų pernaša baltymuose, kaip galima panaudoti biologines sistemas biosensorių bei bioreaktorių kūrimui ir t. t.“, – pasakoja direktorius apie Biochemijos institute vykdomą veiklą. Laikui einant keitėsi ir biologinės krypties tyrimai. „Dabar mes daugiau dėmesio skiriame signalinių sistemų tyrimui ląstelėse ir kamieninių ląstelių technologijoms. Pavyzdžiui, mes tiriame, kaip ląsteles veikia teršalai, kaip informacija apie išorėje esančią medžiagą perduodama į ląstelės vidų ir kokius sprendimus ląstelė priima“, – aiškina V. S. Laurinavičius.

Ypatingas Biochemijos instituto pasididžiavimas – modernus Proteomikos centras. Centras yra aprūpintas pačia geriausia įranga, kurios vertė siekia 4–5 mln. litų. „Dabar tai yra stipriausias proteomikos centras visame Baltijos regione“, – pabrėžia V. S. Laurinavičius.

Biochemijos instituto mokslininkai sugeba sėkmingai konkuruoti su kolegomis iš kitų šalių. Ypač paklausios yra instituto chemikų sintetikų ir biotechnologų paslaugos. Tarp Biochemijos instituto klientų – nemažai žinomų farmacinių firmų, netgi tokie farmacinės pramonės gigantai kaip „Merck“ ir „Bayer“. „Mūsų sintetikai šiandien konkuruoja su japonais, kinais, indais, kurie irgi siūlo savo chemikų sintetikų paslaugas. Mes negalime nukonkuruoti jų kainomis, kai kalbama apie paprastų junginių sintezę, bet sugebame labai sėkmingai konkuruoti, kai reikia susintetinti tai, kas nėra trivialu. Pavyzdžiui, jeigu reikia susintetinti 99,95 proc. švarumo junginį, kai jis greitai oksiduojasi ir genda ore, – mūsų sintetikai sugeba tai padaryti. Tokių paslaugų paklausa farmacinėje pramonėje šiandien yra labai didelė. Didelę paklausą turi ir mūsų biotechnologų išskirti bei sukonstruoti fermentai“, – teigia V. S. Laurinavičius.

Instituto direktorius neslepia, kad sprendimas atsisakyti instituto nepriklausomybės ir tapti Vilniaus universiteto dalimi nebuvo lengvas. „Instituto bendruomenėje vyravo dvejopas požiūris. Buvo tam tikrų baimių. Kai buvome valstybinis institutas, vyriausybė skirdavo mums lėšų ir pernelyg nesikišo į mūsų veiklą. Tapus VU padaliniu, lėšos mums ateina per universitetą, o jis jau norės – duos, norės – neduos“, – sako V. S. Laurinavičius. Tačiau, nepaisant baimių, kaip patikino instituto direktorius, susijungimą galima laikyti sėkmingu. „Kiek galime dabar vertinti, mūsų nuogąstavimai nepasitvirtino. Universitetui reikia mūsų publikacijų, mūsų daromo mokslo. Mes tai matome“, – pabrėžia V. S. Laurinavičius.

Instituto prijungimą prie Vilniaus universiteto galima vertinti ir kaip tam tikrą instituto grįžimą prie ištakų. „Priklausydami universitetui, mes esame arčiau akademinių bei fundamentinių mokslo tyrimų, arba, kitaip sakant, arčiau to, ką geriausiai mokame ir išmanome. Kita vertus, orientuodamiesi į fundamentinį mokslą, mes dabar taip pat esame ir arčiau studentų, o tai reiškia – arčiau galimybių atnaujinti savo personalą, pakviesti į mūsų instituto komandą naujų žmonių. Dabar mes turime ir platesnių galimybių pasirinkti būsimus doktorantus. Tai, be jokių abejonių, yra teigiami prisijungimo prie VU bruožai“, – konstatuoja V. S. Laurinavičius. Instituto direktorius ypač pabrėžia tą geranoriškumą, su kuriuo į Biochemijos institutą žiūri Vilniaus universiteto vadovybė. „VU administracija mums labai padeda, kai reikia spręsti įvairias problemas. Mes tikrai nesijaučiame svetimi“, – sako V. S. Laurinavičius.

Matematikos ir informatikos institutas – istorinių įvykių sūkuryje

Matematikos ir informatikos instituto (MII) direktoriaus kabineto kampe stovi senas didelis spausdintuvas. Pasak instituto direktoriaus prof. habil. dr. Gintauto Dzemydos, tai ne tik institutui, bet ir visai Lietuvai svarbi relikvija. „Prieš dvidešimt metų šiuo spausdintuvu čia – Matematikos ir informatikos institute – buvo išspausdintas Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas“, – sako G. Dzemyda. Tai byloja apie tai, kad visais laikais MII bendruomenė pasižymėjo tam tikra laisvamanybe ir drąsa. „Mes niekada nebuvome abejingi įvykiams, kurie skatino Lietuvos Nepriklausomybę ir pažangą“, – pabrėžia G. Dzemyda.

Šiandien MII plėtoja mokslinius tyrimus trimis kryptimis – matematikos, informatikos ir informatikos inžinerijos. Šiomis kryptimis vykdomos ir doktorantūros studijos. Pasak G. Dzemydos, šiuo metu institutas turi apie 70 doktorantų. Pats direktorius irgi vadovauja jauniesiems mokslininkams. Vien šiemet disertacijas sėkmingai apsigynė keturi jo vadovaujami doktorantai. „Šalia administracinės veiklos vadovavimas doktorantams – irgi labai didelis ir sunkus darbas. Neužtenka tik atsirinkti doktorantūros studijoms tinkamus studentus – reikia vykdyti pagrindinę vadovo misiją: generuoti idėjas. Tai yra labai malonus kūrybinis darbas, tačiau jam reikia skirti nemažai laiko“, – sako G. Dzemyda.

Doktorantūros klausimas pokalbyje su instituto direktoriumi buvo pabrėžiamas neatsitiktinai. MII tai yra labai svarbi tema. Pasak G. Dzemydos, visą šį laiką institutas vykdė bendrą doktorantūrą su Vilniaus Gedimino technikos universitetu ir Vytauto Didžiojo universitetu. Dabar, kai MII tapo Vilniaus universiteto padaliniu, jis planuoja vykdyti doktorantūros studijas kartu su VU Matematikos ir informatikos fakultetu bei VU Kauno humanitariniu fakultetu. „Suprantama, kad čia atsiranda tam tikrų probleminių aspektų – mes turėjome doktorantūras su kitais universitetais ir dabar tarsi ateiname į VU su tokių pat krypčių doktorantūromis, kokias turi ir VU MIF. Gali atsirasti nesutarimų dėl truputį skirtingo fakulteto ir instituto požiūrio į doktorantūros organizavimą. Manau, kad sugebėsime atrasti sankirtos taškus ir  bendrą doktorantūrą plėtoti sėkmingai“, – sako G. Dzemyda.

Instituto direktorius mano, kad tarp MII ir atitinkamų VU padalinių stiprės abipusis bendradarbiavimas ir kitose srityse. Pasak G. Dzemydos, MII ir anksčiau jautė ypatingą ryšį su Vilniaus universitetu. „Tarp instituto ir universiteto galima atrasti labai glaudaus bendradarbiavimo pavyzdį vienoje konkrečioje matematikos kryptyje – tikimybių teorijos ir matematinės statistikos. Šioje srityje buvo susiformavę du stiprūs centrai. Vienas centras, kurį sukūrė akademikas Vytautas Statulevičius, buvo Matematikos ir informatikos institute, o kitas, kurio kūrėjas yra akademikas Jonas Kubilius, – kaip tik VU Matematikos ir informatikos fakultete. Abu šie centrai labai daug nuveikė – taip pat ir bendradarbiaudami tarpusavyje“, – pažymi G. Dzemyda.

MII didžiuojasi dalyvaudamas įvairiuose projektuose. „Institutas buvo inicijavęs projektą RAIN, kuris vykdytas už Europos Sąjungos pinigus. Įgyvendinus šį projektą, plačiajuostis internetas pasiekė 550 Lietuvos seniūnijų. Tai kertinis projektas net ir ES mastu. Jis buvo pripažintas vienu sėkmingiausių interneto plėtros projektų Europoje“, – pabrėžia G. Dzemyda. Direktorius pasidžiaugė, kad 2006 m. MII indėlis į informacinių technologijų plėtrą Lietuvoje buvo įvertintas suteikiant institutui konkurso „Naujasis knygnešys“ laimėtojo vardą.

Institutas yra aktyvus ERASMUS programos narys. Pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su 31 universitetu iš 15 valstybių. Institutas rengia ir leidžia 7 mokslinius žurnalus, keturi iš jų yra įtraukti į ISI Web of Science duomenų bazę, o trims skaičiuojamas citavimo indeksas (impact factor).

MII direktorius pabrėžia, kad, institutui prisijungus prie Vilniaus universiteto, nepasitvirtino nuogąstavimai, lydėję šį procesą. „Šią akimirką galiu tik pasidžiaugti, kad Vilniaus universiteto bendruomenė priėmė mus labai šiltai ir svetingai. Ji stengiasi padėti mums pažinti veiklos procesus, kurie yra nusistovėję Vilniaus universitete. Vienaip ar kitaip mes dabar turime prie tų procesų derintis“, – sako G. Dzemyda. Jo teigimu, instituto darbuotojai pajuto, kad tikrai tapo didelės ir draugiškos akademinės bendruomenės nariais. „Privalumų tikrai matau daugiau negu trūkumų“, – teigia MII direktorius.

Teorinės fizikos ir astronomijos institutas – jau metai VU

Teorinės fizikos ir astronomijos institutas (TFAI) pirmasis iš keturių valstybinių mokslo institutų prisijungė prie Vilniaus universiteto. TFAI kamieninio padalinio teisėmis įėjo į VU sudėtį šiemet sausį. Jau vienerius metus institutas funkcionuoja kaip visavertis VU padalinys ir gali įvertinti tuos pokyčius, kuriuos per šiuos metus pajuto savo gyvenime.

Institute yra sutelktos puikios teorinės fizikos ir astronomijos specialistų pajėgos. „Pas mus sukurtos labai stiprios teorinės fizikos ir astronomijos mokyklos, tad manau, kad Vilniaus universitetas tikrai sustiprėjo į mokslo darbuotojų gretas įsiliejus mūsų darbuotojams“, – teigia TFAI direktorė habil. dr. Gražina Tautvaišienė.

TFAI vykdo plataus masto mokslinius tyrimus, kurie atliekami ne vien instituto mokslininkų jėgomis, bet ir bendradarbiaujant su partneriais – taip pat ir užsienyje. „Mes, instituto darbuotojai, esame pastatę Molėtų astronomijos observatoriją. Joje veikia vienas didžiausių Šiaurės Europoje teleskopų. Observatorija jau daugelį metų yra įsitraukusi į didelį tarptautinį, apimantį beveik 20 observatorijų visame pasaulyje, tinklą. Vykdomi bendri žvaigždžių astroseismologijos stebėjimai, ieškome mažų Saulės sistemos kūnų, ypač svarbu surasti visus pavojingus asteroidus. Šiuo metu jau atrasta apie 340 asteroidų, tikslinamos jų koordinatės. Taip pat vykdomi padrikųjų žvaigždžių spiečių tyrimai, tamsiųjų debesų išdėstymo galaktikos diske ir kiti moksliniai tyrimai“, – pasakoja G. Tautvaišienė.

Didžioji dauguma instituto darbuotojų dirba pačiose pažangiausiose tyrimų srityse. Labai svarbu tarptautinis instituto mokslininkų bendradarbiavimas su savo kolegomis. „Mes puikiai suprantame, kad tokia maža šalis kaip Lietuva negali mums sukurti visos moksliniams tyrimams reikalingos infrastruktūros, todėl intensyviai bendradarbiaujame su kolegomis iš kitų šalių. Mes dirbame ir su Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija (CERN), ir su Eksperimentinio termobranduolinio reaktoriaus projektu. Didelės skiriamosios gebos spektrinius žvaigždžių mūsų galaktikoje ir kaimyninėse galaktikose tyrimus vykdome su Europos pietų observatorijos teleskopais Čilėje, šiaurės optiniu teleskopu Kanarų salose ir daugeliu kitų teleskopų“, – aiškina G. Tautvaišienė.

Kartu su institutu į universitetą įsiliejo ir planetariumas. „Tai įstaiga, kuri yra labai svarbi žinių sklaidai visuomenėje. Kasmet ten apsilanko apie 40 tūkst. žmonių. Tai vienintelis planetariumas Baltijos šalyse. Didžiuojamės tuo, kad prižiūrėjome ir išlaikėme šią įstaigą ir per blokadą, ir per visas krizes“, – sako G. Tautvaišienė. Tiesa, direktorė pripažino, kad šiuo metu, išlaikant tokią visuomenės švietimui svarbią įstaigą, atsiranda tam tikrų finansinių problemų. Per krizę pastebimas planetariumo lankytojų atoslūgis.

TFAI direktorės teigimu, sprendimas dėl instituto prisijungimo prie Vilniaus universiteto nebuvo lengvas. „Aišku, kad visi darbuotojai buvo gerokai išsigandę dėl tokios pertvarkos. Niekas negalėjo mums garantuoti, kad po šios reformos bus sudarytos geros darbo sąlygos mokslininkams (o jiems tai yra svarbiausia). Jungiantis prie VU buvo iškilusi ir tokia mintis, kad universiteto prioritetas vis dėlto yra studijos ir galbūt, atsiradus finansinių problemų, bus siekiama išlaikyti studijų barą, o moksliniai tyrimai liks antrame plane. Tenka tik džiaugtis, kad mums pavyko išsaugoti visą mūsų turėtą mokslinį instituto potencialą. Mes pasinaudojome šia reforma tam, kad, sumažinę aptarnaujantį personalą, išsaugotume visus mūsų mokslininkų etatus. Čia buvo vienas iš reformos privalumų“, – pabrėžia G. Tautvaišienė.

Instituto direktorė ypač džiaugėsi tuo, kad nuogąstavimai nepasitvirtino ir centrinė Vilniaus universiteto administracija draugiškai ir supratingai priėmė dar vieną naują padalinį. „Vilniaus universiteto centrinių rūmų personalas iš tikrųjų visą laiką buvo labai geranoriškai nusiteikęs – mus konsultavo, dalijosi patirtimi“, – patikino G. Tautvaišienė.

Direktorės teigimu, Vilniaus universitetas iš esmės niekada nebuvo svetimas Teorinės fizikos ir astronomijos institutui. Bendradarbiavimas tarp instituto ir VU vyko ir anksčiau. „Mūsų instituto mokslininkai labai glaudžiai bendradarbiavo su VU Matematikos ir informatikos fakultetu. Mes ne vienerius metus kartu vykdėme „BalticGRID“ projektą, daug toje srityje nuveikėme. Sukurta GRID skaičiavimo infrastruktūra Lietuvoje, kuri sujungta su tokia pat infrastruktūra kitose Baltijos šalyse bei Lenkijos ir Švedijos kompiuteriniais tinklais“, – pasakojo G. Tautvaišienė. Ji tikisi, kad institutui prisijungus prie Vilniaus universiteto mokslinis bendradarbiavimas tarp TFAI ir atitinkamų fakultetų tik sustiprės, tačiau, direktorės manymu, jis negali būti sankcionuotas „iš viršaus“. „Jeigu bendradarbiavimas tarp mokslininkų yra, tai jis ir bus. Administraciniai sprendimai jam poveikio nedaro“, – yra įsitikinusi G. Tautvaišienė.

Biotechnologijos institutas – sėkminga kova su protų nutekėjimu

 Prieš 35 metus buvo įkurtas Sąjunginis taikomosios enzimologijos institutas, kuris 1990 m. pavadintas Biotechnologijos institutu. Lapkričio 1 d. šis institutas kamieninio padalinio teisėmis įėjo į Vilniaus universiteto sudėtį. Pasak instituto direktoriaus prof. habil. dr. Kęstučio Sasnausko, toks susijungimas su universitetu vyko pačios instituto bendruomenės iniciatyva. Šią iniciatyvą paskatino tai, kad naujajame Jungtiniame gyvybės mokslų centre, iškilsiančiame „Saulėtekio“ integruotame mokslų, studijų ir verslo slėnyje, po vienu stogu bus sutelktos VU Gamtos mokslų fakulteto, Biotechnologijos instituto ir Biochemijos instituto mokslininkų pajėgos.

K. Sasnausko teigimu, būtinybė susijungti su Vilniaus universitetu buvo padiktuota praktinių sumetimų. „Persikeliant į Gyvybės mokslų centrą galėjo iškilti problemų, susijusių su skirtingos priklausomybės padalinių darbu viename pastate. Būtų logiška, kad tai būtų vientisas darinys. Prisijungę prie Vilniaus universiteto mes tą problemą išsprendėme“, – teigia K. Sasnauskas. Pasak jo, susijungimas su universitetu vyko sklandžiai, nors ir buvo visokių baimių. „Vyksta didelis administracinis darbas. Kas dėl paprastų darbuotojų, mokslininkų – mes stengiamės, kad jie jaustų kuo mažiau permainų, kad galėtų ir toliau ramiai dirbti“, – sako instituto direktorius.

Susijungimas nebuvo skausmingas ir dėl to, kad Biotechnologijos institutas jau anksčiau noriai bendradarbiavo su Vilniaus universitetu. Tarp instituto darbuotojų yra nemažai buvusių ir esamų VU studentų. „Šiandien pas mus dirba 48 įvairių kursų Vilniaus universiteto studentai. Nemažai studentų pradeda vaikščioti į mūsų laboratorijas jau nuo antro kurso. Paskui jie daro pas mus savo bakalaurinius, magistrinius darbus“, – pasakojo K. Sasnauskas.

Instituto direktorius nesiryžo prognozuoti, kada instituto prisijungimas prie universiteto atneš apčiuopiamą abipusę naudą, tačiau pabrėžė, kad tai būtų galima sieti su slėnių funkcionavimo pradžia. „Manau, jog apie konkrečią naudą bus galima kalbėti po kokių 5–6 metų, kai visi persikelsime į vieną pastatą, suformuosime su fakultetu ir Biochemijos institutu vieną centrą, kuriame bus kritinė masė mokslininkų“, – sako K. Sasnauskas.

VU Biotechnologijos institutas taiko labai griežtus mokslinius reikalavimus savo darbuotojams. Instituto direktorius pabrėžia, kad per metus instituto mokslininkai parengia apie 20–25 tarptautines publikacijas, kurios spausdinamos moksliniuose žurnaluose su aukštu citavimo indeksu. Institutas taip pat gali pasigirti ir tarptautiniais patentais. Tarp instituto laimėjimų K. Sasnauskas įvardija ir labai sėkmingą dalyvavimą Europos Sąjungos ir JAV mokslo programų konkursuose. Pasak instituto direktoriaus, vien pastaruoju metu, dirbant su Europos Bendrijos 7-ąja programa, jiems pavyko laimėti projektų už 8,8 mln. litų. „Ypač norėčiau išskirti REGPOT programos projektą MoBiLi, kuris skirtas mūsų integracijai į mokslinę Europos erdvę. Viena iš to projekto priemonių –  mokslininkų atvykimas į Lietuvą. Iš šio projekto lėšų mes 2–3 metams priimsime į savo institutą dirbti 9 mokslininkus iš užsienio. Tikimės, kad vėliau jų darbas pas mus bus pratęstas iš kitų lėšų. Jau surengėme konkursą ir atrinkome aštuonis mokslininkus. Noriu pabrėžti, kad daugiausia tai anksčiau iš Lietuvos išvykę tyrinėtojai. Daugelis jų tikrai nori grįžti namo, tačiau dažniausiai tiesiog neturi kur“, – pasakojo K. Sasnauskas. Pasak jo, Lietuvoje labai daug kalbama apie mokslininkų sugrąžinimą, tačiau mažai kas daroma realiai. „Biotechnologijos institutui pavyksta dirbti šioje srityje tikrai sėkmingai“, – pabrėžia K. Sasnauskas.

Biotechnologijos institutas gali pasigirti ir jaunu kolektyvu. „Mūsų institutas išsiskiria tuo, kad mūsų darbuotojų amžiaus vidurkis yra apie 37 metus. Man atrodo, Lietuvoje tarp mokslo institutų nėra kito tokio jauno kolektyvo. Be to, kalbant apie protų nutekėjimo problemą – pas mus per pastaruosius 10 metų 22 mokslininkai grįžo po ilgalaikės stažuotės užsienyje. Tad drįsčiau teigti, kad institute vyksta ne protų nutekėjimas, o grįžimas“, – sako K. Sasnauskas. Jis pabrėžia, jog kolektyve susidarė gana gera pusiausvyra, kai patyrę mokslininkai dirba kartu su jaunais mokslininkais, žengiančiais tik pirmus žingsnius savo mokslinėje karjeroje. Pasak instituto direktoriaus, tai užtikrina naujų mokslinių kadrų rengimą ir aukšto mokslinio lygio išlaikymą institute.