Nors smulkių mikroplastiko gabalėlių plika akimi pamatyti negalima, tačiau mokslininkai jų randa visur: vandens telkiniuose, gamtoje, dirvožemyje, maisto produktuose, net žmogaus organizme. Ypač sunerimta mikroplastiko radus kraujyje.

Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro mokslininkės prof. Eglės Lastauskienės teigimu, mikroplastiko aptikimas kraujyje yra labai blogas ženklas, rodantis, kad organizmo ląstelės mikroplastiką pasisavina ir gali išnešioti į visus organus. VU tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ ji pasakoja apie mikrosplastiko aptikimo sunkumus, jo poveikį aplinkai bei žmogaus organizmui ir apie VU mokslininkų ieškomus mikroorganizmus, skaidančius plastikus.

Kas yra mikroplastikas ir nanoplastikas? Iš kur jie atsiranda? 

Mikroplastikas yra tas pats plastikas, kurį mes naudojame kasdien, tik suskilęs į labai mažas dalelytes, kurių nematome. Mikroplastiku laikomas plastikas, kuris yra pusės milimetro dydžio ar dar mažesnis. Nanoplastikas atsiranda mikroplastikui skilus į dar mažesnes daleles, kurios yra tokios smulkios, kad gali patekti visur. Visas plastikas turi tendenciją per ilgą laiką suirti į mikroplastiką ir sukelti tam tikrą pavojų.

Kaip jis patenka į gyvus organizmus? 

Kadangi mikroplastikas yra labai nedidelės dalelės, joms nėra sunku pakliūti į gyvus organizmus. Mikroplastiką gali kaupti net augalai, įsiurbdami jį per šaknis, gyvi organizmai, kurie maitinasi tais augalais, prikaupusiais mikroplastiko. Populiarus pavyzdys yra žuvys, kurios minta nuosėdomis. Taip mikroplastikas patenka į mitybos grandinę ir ima ten kauptis, o žmonės, vartodami tą maistą, taip pat gauna mikroplastiko. Jo taip pat galime tiesiog įkvėpti, visai kaip dulkių, jis gali patekti į plaučius, paskui į kraują ir nukeliauti į kitus organus.

Prof. Eglė Lastauskienė. J. Auškelio nuotr.

Ar tai yra pavojinga? 

Neturime daug duomenų apie plastiko pavojų. Pasirodo pavieniai straipsniai, bet mokslinėje literatūroje kol kas nėra patvirtinta, kad plastikas pasižymėtų kokiomis nors toksiškomis savybėmis. Bet prie plastiko lengvai prilimpa įvairios dalelės, tokios kaip sunkieji metalai, pesticidai, toksiški junginiai. Taigi pats savaime jis gal ir nekelia tokio didelio pavojaus, tačiau gali būti toksiškų medžiagų nešiotoju ir laboratoriniuose gyvūnuose jau pastebimi dėl to kilę kepenų pažeidimai. Mikroplastikas gali kauptis bet kuriame organe, kur jis nusėda ir kur jam yra lengviau įsitvirtinti.

Kur mikroplastiko aptinkama daugiausia ir kaip būtų galima jo išvengti? 

Baisiausia, kad mikroplastiko išvengti yra neįmanoma, visai kaip žiedadulkių pavasarį. Beprotiški jo kiekiai aptinkami tiek vandenyje, tiek ore, tiek įvairiuose dirvožemiuose. Nauji duomenys parodė, kad jau nėra tokios vietos žemėje, kurioje nebūtų aptikta mikroplastiko. Mokslininkai nebeturi kontrolinės zonos – švarios vietos.

Ar galima plastiką visur pakeisti kažkuo kitu? 

Turbūt visur jo pakeisti nepavyks. Technologiniuose įrenginiuose naudojamas plastikas yra kitoks, jis ilgiau tarnauja ir jo atliekų išmetama kur kas mažiau.

Bet jei mes plastiko sumažintume kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, atsisakydami plastikinių pakuočių, plastiko atliekų tikrai sumažėtų. Ką mes generuojame kiekvieną dieną ir kiekvienas iš mūsų – tai yra pagrindinis taršos šaltinis.

Ką galima su mikroplastiku daryti? Ar įmanoma sumažinti jo kiekį aplinkoje? 

Pašalinti plastiką mechaniniu būdu, valant kokį nors telkinį ar dirvožemio plotą, tikriausiai yra neįmanoma. Tačiau čia mums gali padėti mikroorganizmai, kurie sugeba suskaidyti tai, ką mes išmetame. Plastiku ar nafta užterštose teritorijose apsigyvena mikroorganizmai, kurie sugeba tas medžiagas pasisavinti kaip anglies šaltinį ir panaudoti kaip maisto medžiagas.

Todėl šiuo metu intensyviai ieškoma tokių mikroorganizmų ar fermentų, kurie galėtų padėti pašalinti plastiką iš aplinkos. Deja, tokių kiekių, kuriuos mes produkuojame, mikroorganizmai suvalgyti nesugeba. Vadinasi, mums reikia jiems suteikti geresnes sąlygas ar savybes, kad jie toje aplinkoje geriau vešėtų ir pasisavintų daugiau plastiko.

Hipotetiškai svarstant, atradus efektyvias bakterijas, kurios pašalina vienos ar kitos rūšies plastiką, galima būtų jų pasigausinti ir galbūt, jomis užpylus sąvartyną, jos per kelias savaites utilizuotų visą plastiką. Kitas variantas – gaminti fermentus, kuriuos tam tikromis sąlygomis užpylus ant plastiko sankaupų jo neliktų aplinkoje. Su fermentais yra sudėtingiau, nes kiekvienas iš jų turi savo optimalią temperatūrą, PH spektrą, kuriame veikia. Tad užpylus sąvartyne tikrai nesugebėtume palaikyti visų fermentų veiklai reikalingų parametrų.

Bet jeigu pavyktų atrasti veiksmingą mikroorganizmą Lietuvoje, tai jis veiktų ne tik mūsų šalyje, bet ir kaimyninėse šalyse, kurios gyvena panašiomis gamtinėmis sąlygomis.

Kiek pažengę yra tie tyrimai?

Gyvybės mokslų centre yra kelios mokslinės grupės, kurios dirba su plastikais. Net jeigu ir randame mikroorganizmą, kuris auga ant plastiko, tai labai sunku jį pritaikyti realiose sistemose. Nes tie genai, kurie veikia viename mikroorganizme, perkelti į kitus pradeda nebeveikti, reikia tam tikrų reguliatorių ar aktyvatorių.

Kitas svarbus dalykas – mikroplastiko, nanoplastiko detektavimas. Dažnai tai yra bespalviai siūliukai, molekulytės, kurias netgi aptikti aplinkoje yra sunku. Dėl to sunku įvertinti, ar jau turime tokį mikroorganizmą, kuris sumažino jo kiekį, jeigu net nežinome, kiek mikroplastiko ten buvo prieš tai. Todėl mokslininkams svarbu, kad galų gale atsirastų patvirtinta pasaulinė metodika – auksinis standartas, kuris pasakytų, ar technologija veikia, ar ne.

Kaip yra ieškoma mikroorganizmų, kurie skaidytų mikroplastiką? 

Mes į laboratoriją parsivežame dirvožemio mėginį, auginame bakterijas, išsigryniname tas terpes, kur vienintelis anglies šaltinis ir yra plastikas. Tai tokios bakterijos, kurios sugeba augti aplinkoje, kurioje nėra jokio kito anglies šaltinio, taigi yra didelė tikimybė, kad jos skaido plastiką ir pasisavina jį kaip anglį.

Ar tiriamas mikroplastiko poveikis gyviems organizmams?

Vyksta intensyvūs mikroplastiko poveikio tyrimai su laboratoriniais gyvūnais. Nors kol kas dar nėra įrodymų, kad plastikas sukeltų toksinius efektus, tačiau jo aptikimas kraujyje ar kituose kūno skysčiuose yra labai blogas ženklas, nes tai reiškia, kad ląstelės jį sugeba pasisavinti ir perduoti į kraujo srovę.

Mikroplastikas – tai molekulės, kurios yra svetimos mūsų organizmui, ir joms atsiradus jame gali kilti imuninė reakcija. Tokia nuolatinė organizmo įtampos būsena, kai kažkas, ko imuninės ląstelės pažinti negali, cirkuliuoja organizme, yra pavojinga ne medicininiu, bet organizmo reakcijos požiūriu.

Jei mokslininkai rastų būdą, kaip mikroplastiką skaidyti bakterijomis ir pašalinti iš aplinkos, tai iš žmogaus organizmo jo pašalinti tikriausiai neįmanoma?

Tai yra labai sudėtinga. Mes nežinome, kiek mūsų mikrobiota (mikroorganizmų rinkinys) tai sugeba padaryti. Mūsų mikroorganizmai, aišku, mus irgi saugo nuo įvairiausių svetimų organizmų, patekusių iš išorės. Bet kiek jie galėtų susitvarkyti su šia problema, neaišku, nes tyrimų yra labai nedaug.

Ar vandenyno ekosistemose mikroplastikas dar pavojingesnis nei žmogui?

Taip, vandenyno ekosistemai yra didžiulis pavojus, nes ten ne tik mikroplastikas, bet ir makroplastikas sukelia siaubingą žalą visiems jūros gyvūnams. Jūrinė aplinka ir buvo ta pirmoji vieta, kur pirmiausia buvo nustatytas mikroplastiko pavojus ir žala. Iš jūrinės aplinkos tyrimai persikėlė į dirvožemį, orą ir kitas sistemas. Nes iš vandenynų visa tai yra išplaunama į krantą, su oro masėmis nukeliauja tūkstančius kilometrų ir užteršia net Everesto viršūnę.