Šiais metais Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto odontologai mini sukaktį – bus išlydėta 25-oji odontologijos studijas baigusių studentų karta. Žinias šiems studentams perdavusi vaikų dantų gydytoja, Odontologijos instituto direktorė, Odontologų rūmų tarybos pirmininkė profesorė Vilma Brukienė sako, kad pati apie odontologo profesiją niekada nesvajojo, svarstė sekti tėvų pėdomis ir tapti mokytoja. Vis dėlto ji teigia, kad odontologija neįmanoma be pedagogikos, ir priduria, kad ši profesija – sunki ir Lietuvoje nepakankamai vertinama. Apie vaikystės svajones, perfekcionizmą, laisvalaikį ir autoritetus – pokalbis su prof. V. Brukiene.
– Miela Vilma, šiandien pabėgome iš miesto, iš odontologų kabineto, ir vykstame pasivaikščioti po šimtametį Grabijolų kaimą. Visuomenė dažnai įsivaizduoja odontologus kaip mėgstančius pedantišką švarą, sterilumą, labai prisižiūrinčius savo išvaizdą ir sveikatą. Ir vis dėlto pasirodo, kad odontologijos profesorė mėgsta būti kaime? Ši nesterili nemiesto erdvė yra jums artima?
– Paradoksalu, bet visai nesu sterili ir pedantiška. Tad gal ir gerai, kad esu vaikų odontologijoje: čia, skirtingai nuo ypatingo kruopštumo reikalaujančių kitų odontologijos sričių, visų pirma reikia psichologinio bendravimo įgūdžių. Kaimas man artimas nuo vaikystės: jame praleidau visas vasaras. Mane iš miesto išveždavo birželį ir parsiveždavo rugpjūčio pabaigoje. Kartais net tekdavo mane gaudyti, kad važiuočiau iš kaimo atgal į miestą! Man ten buvo taip gerai. Vaikystėje ten praleidau daug laiko viena, su savimi, su gyvūnėliais: kačiukus vystydavau, rankinukuose nešiodavausi. Potraukis kaimui ir gamtai išliko iki dabar. Šiame gyvenimo etape aš giliai širdyje brandinu svajonę gyventi kur nors vienkiemyje, be kaimynų. Gal čia daugiamečio buvimo tarp žmonių pasekmė? Esu intravertė, išmokusi būti ekstraverte. Su amžiumi labai ryškėja noras atsitraukti nuo žmonių, nuo masės. O juk kasdienybėje – atvirkščiai – turiu nuolat dalyvauti konferencijose, renginiuose, skaityti pranešimus, mokyti studentus. Atrodo, kad visą laiką elgiuosi priešingai savo prigimčiai.
– Kuo norėjo būti užaugusi mažoji Vilma? Ar pamenate savo svajones, gal jau nuo mažumės norėjote būti profesore, gydytoja?
– Gydytoja, o juo labiau – odontologe, tapti niekuomet nesvajojau. Vaikystėje norėjau dirbti ledų pardavėja, be to, troškau būti troleibuso vairuotoja. Šią svajonę atsimenu ryškiai: man atrodė, kad sėdėti aukštai, lėtai važiuoti ir linguoti prie didelio vairo yra fantastiškai smagu, ir iki šiol taip manau. Matyt, tai lėmė ir mano prioritetus renkantis asmeninį automobilį.
Gal dėl jaunystėje perskaitytų detektyvų, bet labai žavėjausi ir archeologija, jos mįslingumu. Muziejuose mėgstu žvelgti į žmonių portretus ir juos analizuoti, man įdomu, kaip jie gyveno, ką jie jautė. Ir vakarais važiuodama gatvėmis žiūriu į pastatų langus ir mąstau: kuo žmonės gyvena už tų langų?
Dabar matau, kad mano vaikai įgijo specialybes, kurias būčiau mielai studijavusi: meno vadybą, politikos, tarptautinių santykių mokslus. Aktorės karjera taip pat buvo viena iš mano gyvenimo svajonių. Žavėjausi teatru, eidama į spektaklius aktoriams nešdavau gėlių ir tortus. Pavydėjau, kad jie visiškai kitaip jaučia pasaulį. Jaučiuosi esanti per meniška tiksliukams ir per tiksli menininkams: mano sieloje telpa polinkis į daugybę visai skirtingų sričių.
– O mes įsivaizduojame, kad odontologai mėgsta savo švarų, šviesų kabinetą, tad jame su malonumu dirba visą gyvenimą…
– Manau, kad pasiryžusių savo darbą dirbti visą gyvenimą ir yra didžioji dauguma. Baigiau mokyklą aukso medaliu, galėjau stoti bet kur, tačiau neturėjau konkretaus tikslo. Tėvai mane nukreipė į odontologiją. Jie norėjo man kuo lengvesnės duonos, nors ji tikrai nėra lengva. Anuomet, privačių klinikų steigimosi pradžioje, jie galvojo, kad tai labai gera profesija, nes aš būsiu nepriklausoma, galėsiu susikurti sau darbo vietą. Mano tėvai buvo mokytojai, ir jei jie nebūtų man padarę įtakos, pati gal būčiau pasirinkusi mokytojo kelią.
Kai studijavome internatūroje, reikėjo rinktis specializaciją ir aš tuo metu ketinau būti endodontologė. Viena iš dėstytojų papriekaištavo – kodėl niekas nesirenka vaikų? Tada pagalvojau, kodėl gi ne, ir pasirinkau. Taip susisiejo mokytojo ir odontologo sritys: vaikų odontologija neįmanoma be pedagogikos – kaip su vaiku susitarti, kad jis išsižiotų? Tai – tikrai sunkus darbas ir, deja, jį renkasi labai nedaug žmonių, nes Lietuvoje tai dar nėra pakankamai vertinama.
– Jūsų jaunėlis sūnus nusekė jūsų keliu – ne tik tapo abiturientu šimtukininku, bet ir įstojo į odontologijos studijas. Ar sužinojusi apie sūnaus sėkmę prisiminėte, kaip kadaise tėvai sutiko žinią, kad jūs studijuosite odontologiją?
– Mano pačios tėtis, deja, nebesuprato, kad aš įstojau į odontologiją, nes tais pačiais metais jo netekau, o mama, kaip pedagogė, net nebūtų pagalvojusi, kad galėčiau neįstoti. Visiškai nesikišau į vaikų pasirinkimus, nes aš, kad ir kaip keistai dabar tai skambėtų, visai neseniai išgyvenau laikotarpį, kai kiekvieną pavasarį galvodavau, kur man pačiai dar įstoti ir ko dar pasimokyti. Pajutau, kad to, ką jau žinau ir veikiu, man negana. Labai užjaučiu abiturientus, kuriems reikia apsispręsti, kokį kelią rinktis. Tenka pripažinti, kad aš pati net ir šiandien nežinau, ką iš tikrųjų norėčiau gyvenime veikti. Nesijaučiu esanti savo galutinėje vietoje, save visiškai realizavusi, savo karjeros pilnatvėje.
– Tai labai įdomi žinia besirenkantiems studijas. Šiemet VU išleidžia 25-ąją gydytojų odontologų laidą, jūs matėte ir ugdėte juos visus. Jaunieji gydytojai dar tik įsivaizduoja, kokia bus jų karjera, kaip klosis gyvenimo kelias. Juk odontologija nėra lengva profesija?
– Taip, dabar labai skirtingos aplinkybės ir sąlygos, palyginus su laikais, kai studijas baigėme mes, jų dėstytojai. Dabar ateina tinklinės medicinos era. Kai mes stojome, radosi maži odontologų kabinetukai, kuriais iki šiol labai žaviuosi: jie buvo kaip butikai, kuriuose buvo gydomos kelios šeimos kartos, gydytojai žinojo viską apie tų šeimų problemas, skirdavo individualų dėmesį kiekvienam žmogui. Dabar Lietuvoje odontologų rinka yra ganėtinai užpildyta, bet regionuose jų vis dar trūksta – gal dalis būsimų gydytojų sėkmingai ras savo kelią ten? Vis dėlto kiekviena karta susiduria su skirtingais iššūkiais. Mums dėstytojai sakydavo: „Negalvokit, vaikai, kad tik atversit kišenes ir byrės pinigai.“ Ir tikrai taip nebuvo. Odontologija anaiptol nėra lengva profesija, bet daugumai ji atrodo daugiau verslas nei medicina. Žmonės net sako, kad mes taisome, o ne gydome dantis – kaip rankinuką ar batus. Tačiau odontologija yra toks pat gydymas kaip ir medicina. Būsimi odontologai turi turėti daug bendrųjų ir medicininių žinių: dantys juk nėra tai, ką gali išimti ir įdėti, jie per visas sistemas susijungia su likusiu organizmu.
– Ar matote skirtumų tarp ankstesnės kartos studentų ir dabartinio jaunimo pasirinkimo laisvės? Anksčiau sprendimas, kur vaikas stos mokytis, buvo priimamas pasitarus su tėvais. Kas dabar motyvuoja jaunimą studijuoti gydytojo odontologo specialybę?
– Odontologija pritraukia moksleivius su aukščiausiais balais, ir aš turiu teoriją, kodėl taip yra: odontologai yra laisvesni ir savarankiškesni profesiniame kelyje. Medikai mokosi ilgiau, didžioji dalis jų prisiriša prie ligoninės, kuri turi specifinę įrangą. Tuo tarpu odontologai anksti įgauna nepriklausomybę nuo aplinkos – tai patrauklu šiandieniniam jaunimui. Jų darbas aiškus, prognozuojamas, jie vieninteliai turi savo profesinę savivaldą. Odontologijoje turėtų būti gerokai mažiau mobingo, diskriminacijos, nes ji mažiau priklauso nuo valstybinių lėšų, skiriamų pozicijų, nesusiformuoja hierarchija.
Vieni studentai ateina iš idėjos gydyti vaikus, užsiimti burnos ligų profilaktika, kiti – nuo pat pradžių nori tapti implantologais, chirurgais, tačiau kelias visuomet kažkiek keičiasi. Būta studentų, kurie atėjo jau turėdami visiškai kitą – pavyzdžiui, aktoriaus specialybę, pasiekę ketvirtą dešimtį. Šiais laikais tai normalu. Aš žaviuosi jaunimo entuziazmu, tegul jie daro klaidas pasirinkdami. Mūsų tėvų karta buvo pratusi nusistatyti vieną vagą nuo pat mokslų baigimo iki pensijos, bet dabar studentai laisvi rinktis ir skaidyti savo gyvenimą į etapus. Ir pati labai norėčiau, kad gyvenimas man dar pasiūlytų visiškai naujų iššūkių.
Vis dėlto yra tekę sutikti studentų, kurie atvirai pasako, kad tiesiog nori įteikti tėvams diplomą, o tada jau eiti savu keliu. Žinau, kad tai nėra gerai – man pačiai teko kažką panašaus patirti. Vaikystėje tėvai rūpinosi, kad visą laiką turėčiau užsiėmimą, o ne trinčiausi po gatves, todėl įstojau į muzikos mokyklą. Vėliau norėjau ją mesti, bet jie neleido. Kai po septynerių metų ją baigiau, uždariau pianiną ir niekada gyvenime nebeatsidariau. Jei vaikas nori būti režisieriumi, bet yra verčiamas stoti į mediciną, odontologiją ar teisę, iš to naudos nėra. Net jei tėvai ir nuoširdžiai linki jiems gero, aš matau studentus, kurie tikrai nedirbs šio darbo.
– Vaikų sveikata besirūpinantys ir tam atsidavę žmonės yra kupini meilės. Dažnai ta meilė būna net didesnė, nei pavyksta ištransliuoti į aplinką. Ar važiuojant namo po darbo dienos apima minčių srautas, tarsi suktumėte dienos filmo juostelę iš naujo? Sakoma, kad šis permąstymas – lyg pakartotinai išgyvenama meilė: kyla iš didelio rūpinimosi kiekvienu žmogum, atidos kiekvienai detalei.
– Tą dienos filmo juostelę atsukinėju nuolatos, net naktį. Turiu savigraužos jausmą, ypač jei nesu tikra, ar padariau gerai. Pati savęs klausiu – kas gi pasikeis, jei šimtą kartų vėl persuksiu tą juostelę? Tiesiog vėl suprasiu, kad galėjau pasielgti kitaip, bet situacijos tai nebepakeis…
– Vis dėlto esu mačiusi chirurgą odontologą, kuris, atnešęs po operacijos vaiką, bundantį po narkozės, ir paduodamas jį motinai, žiūrėjo ne jai į akis, o į vaiką. Tas žvilgsnis buvo labai neilgas, bet kupinas susirūpinimo.
– Tą jausmą turbūt turi, bet dėl laiko stokos neparodo dauguma gydytojų. Nežinau, kiek medikų kasdien pagalvoja, kad jų darbas – gelbėti. Manau, jie tiesiog tempia savo jungą ir gal tik kartais pareflektuoja, kokia to vertė. Herojišką žygį gali atlikti tik kartą ar du gyvenime. Būtent tas kasdienis smulkus, monotoniškas pareigų atlikimas yra tikroji vertė, dėl kurios sukasi pasaulis. Jeigu mediko darbas būtų labiau vertinamas, jei jis turėtų daugiau poilsio, tai būtų pati laimingiausia profesija. Odontologų darbe retai pasitaiko gyvybės ar mirties klausimas, bet jie gelbėja nuo skausmo, suteikia galimybę kokybiškai kramtyti – tai yra labai svarbu.
– Ar šiais laikais odontologijos studentai yra mokomi vadinamųjų minkštųjų kompetencijų – užjausti, prakalbinti, šypsotis ir nuraminti mažąjį pacientą, ar tai yra paliekama duotybei – kiek pats būsimas gydytojas yra empatiškas, tiek jis ir turės gebėjimų?
– Būtų nuostabu, jei kiekvienas odontologas turėtų natūralų polinkį į švelnumą. Studentus atskirai mokome teisės, etikos, psichologijos, o bendravimo įgūdžių jie gauna kasdien su kiekvienu nauju pacientu. Su nostalgija prisimenu laikus, kai studentai nuvažiuodavo į vaikų namus, prisisodindavo pilną automobilį vaikų, atsiveždavo, pagydydavo ir išveždavo atgal. Negalėdavau atsigrožėti, kai koks didelis, stiprus vyrukas, būsimas chirurgas ar implantologas, tikrai neketinantis cackintis su vaikais, stovi klinikoje aplipęs tais vaikais: vienam snarglį šluosto, kitą į tualetą veda. Dėl tokių akimirkų tikrai verta gyventi.
Labai norisi, kad mūsų odontologai, kartkartėmis priėmę vaikus, prisimintų, kaip su jais bendrauti, padovanotų jiems kokią dovanėlę. Studentams labai svarbu pamatyti, kad ne viskas veda į pinigus – kartais reikia užsiimti labdara. Šiemet atidarius Angelės ir Sigito Kazlauskų vaikų odontologijos centrą studentai galės suteikti dar daugiau gydymo, patirti dar daugiau kontakto su vaikais. Kartais studentas į savo rankas gauna vaiką, kurio iki tol nesugebėjo pagydyti jau didelę patirtį turintis gydytojas, kuriam numatytas gydymas su sedacija ar narkoze. Ir tam studentui pavyksta įkalbinti vaiką nurimti ir išsižioti. Svarbiausia – ne patirtis ar manualiniai įgūdžiai, o ryšys, noras padėti ir energetika. Tikiu, kad studijavusiems čia tokia patirtis turėtų išlikti ilgam.
– Ar tiesa, kad mediku tampama tik turint labai stiprias būdo savybes? Jūsų gyvenimo kelias ir pasiekimai rodo, jog perfekcionizmas ir maksimalizmas jums nesvetimi. Kuriame gyvenimo etape ieškotumėte šių charakterio bruožų šaknų, gal tai paveldėta?
– Be abejonės, perfekcionizmą davė tėvai. Nepamenu, kad jie būtų mane pasisodinę ir auklėję, tas įvyko nebyliai. Vaikai instinktyviai jaučia tėvų emocijas: net kai pas odontologus ateina vaikai ir jų tėvai bijo gydyti dantis, jie iškart tą baimę perima. Mano tėvas buvo direktorius, mama – direktoriaus pavaduotoja, tad reiklumas visada tvyrojo ore. Jaučiau, kad neturiu teisės parnešti namo mažesnį pažymį nei maksimalų, nors man niekas to niekada neliepė. Pati sau buvau ir tebesu didžiausia baudėja: perfekcionistui nereikia kritikų, jis pats save užgraužia dėl kiekvienos smulkmenos. Man atrodo, kad mano smegenys niekada neišsijungia, nes aš kartais prabundu net vidury nakties galvodama, kaip kokią problemą reiktų išspręsti.
– Ar dalį šių savybių perdavėte savo vaikams, studentams? O gal kaip tik, atpažinusi vaikuose perfekcionizmo gyslelę, bandydavote tai pristabdyti?
– Deja, ne. Turiu prisipažinti: per vėlai supratau, kad perdaviau savo vaikams reiklumą sau, tobulų rezultatų siekimą. Dabar jau regiu išugdytus perfekcionistus. Gal kažkiek to – įgimta, tačiau ir aš prisiimu atsakomybę: per daug iš jų reikalavau. Labai tikiuosi, kad dabar jau esu gana akivaizdžiai pasikeitusi ir vaikams galiu būti nauju pavyzdžiu. Perfekcionistai yra patogūs visiems aplinkiniams – visiems su jais gera dirbti, išskyrus patį perfekcionistą. Jis viską padarys tobulai savo poilsio sąskaita. Iš vadovo pozicijos galiu pasakyti, kad tokių žmonių tarp darbuotojų vis mažiau, bet ir labai gerai, neperfekcionistai – laimingesni žmonės.
– Šiandien vaikštome šimtmečiais pramintais kaimo keliais. Jūs pati mėgstate eiti pramintu keliu ar visgi trypti savo takelį?
– Nežinau, ar keliai apskritai būna nauji. Esu užsispyrusi žemaitė, jei man kas nors liepia ką nors daryti, aš specialiai elgiuosi kitaip, net jei vėliau gailėčiausi. Važiuodama mašina visuomet renkuosi kuo blogesnį maršrutą per miškus ir pelkes, per bekelę. Labai mėgstu vairuoti, važiuoti, kur akys mato. Norisi pajusti pavojų, nors nesu drąsuolė (parašiutu tikrai nešokčiau). Pasiklysti miške visiškai nebijau, nebent kur nuvažiavus automobiliu užklimpti, bet net kai bijau, vis tiek darau. Tai, matyt, panašiai elgiuosi ir gyvenime, ir darbe.
Tikiu, kad gyvenimas viską pats sudėlioja. Kadaise negavusi tam tikrų labai trokštamų dalykų labai gailėjausi, o paskui viskas taip susidėliojo, kad tai išėjo tik į naudą. Jeigu kas nors šiandien atrodo labai blogai, tai turi kažkokią prasmę ir išvirs į ką nors labai gero, nors tą akimirką ir nesupranti, kodėl taip atsitiko. Ką stengiausi gauti iš paskutiniųjų – negavau, o visos gyvenimo dovanos pačios atėjo. Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, jo užduotis yra tik sąžiningai dirbti savo darbą, o kelią, kur jis nusuks tai darydamas, kažkas sureguliuos iš aukščiau.
– Koks yra jūsų dienos ritmas? Kokie iššūkiai jus pasitinka dirbant su pacientais?
Nors dirbu daug metų ir pasitikiu savo kompetencijomis, vis tiek kiekvieną pacientą priimu kaip visiškai naują istoriją – jis man nėra statistinis vienetas. Vos pradėjusi dirbti, ilgus metus atsimindavau kiekvieną savo pacientą. Dabar odontologams prisiminti kiekvieną pacientą – prabanga, nors savo darbą kiekvienu atveju atliekame maksimaliai gerai. Didžiausia sėkmė – kai vaikai, kurie perėję per daug gydytojų, nesileidę gydomi, tau išsižioja. Kartais atrodo, kad turi susitikti du konkretūs žmonės – vaikas ir gydytojas, kad būtų pasiektas tikslas. Mano rekordas įkalbinėjant vaiką buvo dvi valandos, tačiau ne visur ir ne visada gydytojai tam turi erdvės ir laiko. Kartais labai reikalinga tėvų pagalba. Yra buvę, kad visas metodologijas išbandžius staiga vaiko mama ištarė: „Na, gerai, nupirksiu aš tau tą žiurkėną!“, ir vaikas leidosi gydomas.
– Ką jums patinka veikti laisvalaikiu? Kokią gyvenimo dalį užima poilsis ir apmąstymai, ar leidžiate sau ramybės pauzes? Apskritai, kiek vidinė inercija dirbti jums trukdo, o kiek – padeda gyvenime rotuojantis prioritetus?
– Galiu visą dieną praleisti su knyga ant sofos. Mėgstu važinėti po Lietuvą ir svetur. Mane traukia provincija. Bet kokią šventę ir savo gimtadienius stengiuosi švęsti aktyviai: sugalvoti kokį žygį, ką nors aplankyti, lipti, eiti, patirti. Man labai svarbus buvimas su savo vaikais, nes jo vis mažėja. Su jais važiuoju bet kur, jei tik jie sutinka su manimi leisti savo laisvą laiką.
Vidinė inercija dirbti, žinoma, trukdo, nes pati sau darau psichologinį spaudimą. Atrodo, jei kažko nedarysiu, atsiliksiu nuo laiko. Tarsi būtume žiurkių lenktynėse, kuriose, jeigu nuoširdžiai, nenoriu dalyvauti. Bet man vis naivokai atrodo, kad dar truputį pabėgsiu ir tada jau pagyvensiu.
– Kas jums buvo ir yra autoritetai?
– Odontologija Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų Europoje, yra labai moteriška profesija, tad mane mokė daugiausia moterys. Kol buvau jauna, visi mokytojai man buvo autoritetai, o tėvai natūraliai tam tikrą laiką – didžiausias pavyzdys. Vėliau, subrendęs, gali atsisukti į praeitį ir įsivertinti, kaip ten iš tiesų buvo. Dėstytojai gali būti autoritetai profesinėje srityje, bet jie netaps idealais mąstant apskritai. Profesorė Irena Balčiūnienė buvo autoritetas daugumai mūsų instituto dėstytojų, taip pat ir man. Dabar studentai pasižymi kritiniu mąstymu, jie nestato dėstytojų ant pjedestalo, dažnai pakritikuoja ir tai labai gerai.
Per gyvenime duotą laiką iš kiekvieno autoriteto turime susirinkti po gabaliuką išminties ir taip save formuoti. Dabar mano autoritetas – mano vaikai, kad ir kaip galbūt keistai tai skambėtų. Daug iš jų mokausi, jie mane verčia pasitempti. Kiekviena karta atneša naują požiūrį, kitą sampratą. Aš jaučiuosi ne viską žinanti ir pažeidžiama, nes kiek tu gali būti stiprus.
Komentarų nėra. Būk pirmas!