Siekiant geriau įsisavinti informaciją ar greičiau perskaityti tekstą, neretai pasitelkiamos įvairios technikos. Tai ypač aktualu moksleiviams ar studentams ruošiantis atsiskaitymams, kontroliniams, egzaminų sesijai. Apie tai, kaip greitai ir efektyviai pasiekti geriausių rezultatų, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto profesorius Albinas Bagdonas.

Viena iš skaitymo technikų – greitasis skaitymas. Tai skaitymo tipas, kai tekstas suvokiamas greičiau nei įprasta ir yra gerai organizuoto proto, koncentruoto dėmesio ir treniruoto periferinio regėjimo savybė. Ar įmanoma to išmokti? Ar studentams, dėstytojams naudingi tokie įgūdžiai?

Skaitymas yra sudėtingas pažintinis reiškinys, į mūsų smegenų struktūrą „instaliuotas“ santykinai vėlai – juk raštas atsirado tik prieš 6–10 tūkstančių metų, o žmogaus smegenys galutinai susiformavo dar senajame akmens amžiuje, maždaug prieš 40 000 metų. Taigi skaitymas yra šalutinis evoliucijos produktas, tačiau didesnioji žmonijos kolektyvinės patirties dalis užfiksuojama rašytiniais, t. y. skaitymui skirtais, simboliais.

VU Specialiosios psichologijos laboratorija, bendradarbiaudama su Nacionaline M. Mažvydo biblioteka, praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio viduryje vykdė skaitymo ir skaitybos tyrimus. Skaitymo efektyvumui tirti buvome sukūrę metodiką, kuri aprėpė du svarbiausius rodiklius: skaitymo greitį – perskaitytų ženklų skaičių per laiko vienetą ir skaitymo tikslumą, matuojamą perskaitytos informacijos kiekio išlaikymu atmintyje.

Niekada nebuvau kokio nors specialaus mokymo greitai skaityti šalininkas. Man labiau patiko vokiečių idėja apie skaitymo racionalizavimą. Juk esmė ne pats skaitymo greitis, o kaip geriau suprasti ir įsiminti tai, ką skaitai. Skaitymo greitis individualus – nuo poros šimtų žodžių iki 1000 žodžių per minutę. Jis priklauso nuo daugybės dalykų: žmogaus psichinio tempo, pasirinktos skaitymo strategijos, nuo skaitymo tikslo: suvokti bendrą idėją ar atskleisti giliai paslėptą mintį. Kai kurie užsienio mokslininkai vis dar tyrinėja greitąjį skaitymą, bet yra likę daug neapibrėžtumo, neaiškumo. Abejoju,  ar subrendusį žmogų galima lengvai įpratinti prie kitokio – vizualinio skaitymo būdo – mes skaitydami artikuliuojame arba girdime skaitomus žodžius.

Papasakokite plačiau apie jūsų paminėtą skaitymo racionalizavimo metodą. Kam jis skirtas, kokia jo esmė?

Kiekvienas žmogus pasirenka skaitymo tempą pagal savo pažintinius gebėjimus, pažinimo stilių. Jokio šablono primesti negalima, nes žmonių kognityviniai gebėjimai labai individualūs. Dar sovietmečiu VU domėjomės, tyrėme, kaip greičiau išmokti skaityti, greičiau įsisavinti informaciją. Rūpėjo ne tiek greitasis skaitymas, kiek skaitymo racionalizavimas. Kaip sutvarkyti skaitymo procesą, kad išliktų kuo daugiau informacijos. Juk galutinis tikslas – ne kuo daugiau perskaityti, bet kuo daugiau informacijos išlaikyti atmintyje. Tai prieštaringi dalykai.

Skaityti galima greitai, paviršutiniškai peržvelgti tekstą, bet tada lieka daug nepastebėtos informacijos, interpretuojant tekstą galima pridaryti daug klaidų. Todėl atsiranda reikalavimai kognityviniams, pažintiniams procesams: reikia sukaupti dėmesį, neturėti trukdžių, lavinti įprotį skaitant susikaupti ties tekstu. Tad kalbam ne tik apie greitį, bet ir apie pažintinių procesų valdymą. Blaškymasis sulėtina skaitymą ir skaitomos medžiagos įsiminimą.

Ar perskaičius knygą greitojo skaitymo ar skaitymo reacionalizavimo metodu informacija išliks tiek pat laiko, kaip ir skaitant mums įprastu būdu?

Neskirčiau racionalaus ir neracionalaus skaitymo. Norint racionalizuoti skaitymą reikia lavinti įgūdžius. Jei jau sėdai skaityti, tai ir skaityk, nesiblaškyk. Tai pagrindinis reikalavimas. Bet koks dėmesio nukreipimas apsunkina įsiminimą, atsiranda spragų. Turime išmokti atsirinkti reikiamą informaciją ir nuspręsti, ko mums reikia. Reikia turėti skaitymo tikslą, nuo to priklauso ir greitis.

Skaitymo racionalizacija – tai konkretaus tikslo turėjimas, nusiteikimas skaityti įdėmiai, bent laikinai užmiršti rūpesčius. Racionaliausias skaitymas toks, kai į jį tiesiog pasineriama ir visa kas aplinkui tarsi išnyksta. Toks skaitymo procesas efektyviausias, o gauta informacija susieta su tuo, ką jau turite savo galvoje. Kartu turi budėti ir asmeninis cenzorius – kritinis mąstymas, kuris padės nustatyti, ar tekstas tikrai vertas laiko gaišimo.

Skaityti ar neskaityti tekstą galima pradėti nuo peržvalgos – greito paviršutiniško susipažinimo su tekstu. Viena – skaitant ieškoti konkrečių faktų ir visai kita – suprasti kalbinį, semantinį autoriaus konstruktą, gilesnę mintį. Pagal tai pasirenki ir greitį, ir joks mokytojas jums to greičio neparinks, nes skaitytojo santykis su tekstu visada individualus.

O gal šiuolaikinės technologijos padėtų – pvz., kompiuteris suranda tekste reikšminius žodžius, svarbiausias sąvokas ir paryškina, kad skaitytojui būtų lengviau skaityti?

Kompiuteris paryškins tai, kas užprogramuota, o skaitančiojo tikslas gali būti visai kitas. Jei tikslas sužinoti, kiek kokių žodžių yra tekste, ar surasti jame konkretų žodį – taip, efektyviau tai padarys kompiuteris. Žmogus turi turėti tikslą savo mintyse ir skaitydamas į tai orientuotis. Vienoks skaitymo tikslas, kai rengiesi egzaminui, kitoks, jei tik permeti akimis tekstą ieškodamas autoriaus nuomonės vienu ar kitu klausimu, dar kitoks – skaitant detektyvą. Tai labai individualu, priklauso ir nuo žmogaus mąstymo proceso, nuo teksto stiliaus. Tarkime, silpnaregis smulkiu šriftu parašytą tekstą skaitys daug ilgiau. Aš asmeniškai mėgstu tekstą smulkiu šriftu, kai gali aprėpti daugiau teksto, bet tai individualu. Skaitant akys juda viena eilute, aprėpiame tekstą nedideliais gabaliukais ir iš jų formuojame mintį, bet mūsų trumpalaikė (veiklioji) atmintis ribota (maždaug apie 15–30 raidžių, arba 3–5  lietuviški žodžiai). Per 1–2 sekundes mes tuos nedidelius blokelius sujungiame į prasminį vienetą.

Ar siūlytumėte mokytis panašių metodų mūsų studentams, mokslininkams?

Aš į tuos mokymus žiūriu skeptiškai, o ir specialistų neturime. Čia reiktų aprėpti daug aspektų – dėmesio perkėlimą ir paskirstymą, kognityvinius stilius, trumpalaikės atminties apimtį. Kognityviniai procesai sunkiai išlavinami. Tie, kas siūlo išlavinti atmintį, visų pirma turi omenyje smegenų vykdomąsias funkcijas, tarp kurių skaitymui ypač svarbios yra dėmesio paslankumas, veikliosios atminties apimtis, gebėjimas nuslopinti pašalines paskatas (savireguliacija) ir vadinamoji neuro- arba psichodinamika (psichinis tempas). Mūsų sąmonė veikia vienkanaliu principu: vienu metu sąmoningai suvokti galime tik vieną dalyką arba nedidelį kiekį informacijos. Jei yra jos perteklius, dalis taip ir liks neįsiminta arba įsiminta tik fragmentais. Smegenų vykdomosios funkcijos viską sudėlioja į nuoseklią tvarką. Skaitymas irgi yra tokios nuoseklios tvarkos laikymasis. Prisiminkime, kaip nervinamės, kai reikia skaityti nerišlų, nenuoseklų ar nelogiškai sudėliotą tekstą.

Ko palinkėtumėte šiuolaikiniam VU bibliotekos skaitytojui, kad geriau pasirengtų sesijai?

Kuo daugiau skaityti. Kurti savo pažintinį rezervą, lavinti savo įgūdžius. Bet skaityti reikia pradėti ne universitete, o mokykloje – 2–3 klasėje. Žinoma, mokytis niekada nevėlu, visą gyvenimą žmogus turi vaiko bruožų. Kai kas sako, kad žmogus yra nesubrendęs vaikas. Senatvėje visi puola spręsti kryžiažodžius, norėdami išsaugoti kognityvines funkcijas, bet skaitymas duoda daugiau naudos. Kryžiažodžiai yra fragmentiški dalykai, labiau tinkantys mechaninei atminčiai lavinti. Prasmingų tekstų skaitymas lavina aukštesnius kognityvinius gebėjimus – atkuriamąją ir kuriamąją vaizduotę.

Rengiantis egzaminui, pirmiausia reikia sąžiningai perskaityti, ką pasiūlė dėstytojas. Antra, jei tai rišlus tekstas, pradžioje greituoju būdu peržvelgti visą medžiagą, bent savo galvoje susisteminti ir numatyti, kurioms vietoms reikės daugiau dėmesio, kurioms mažiau. Tada įdėmiai vieną kartą perskaityti, iš vakaro prieš egzaminą dar kartą peržvelgti, nueiti įprastu laiku (geriau iki 24 val.) miegoti, o rytą pasitikint savo galva keliauti į egzaminą. Nors psichologai ir sako, kad kartojimas yra atminties motina, bet besaikio kartojimo, mokymosi mintinai („zubrinimo“) tikrai nerekomenduoju.