Asociatyvi Freepik nuotr.

Mažas, septynių mėnesių beždžioniukas Punchas tapo interneto sensacija po to, kai socialiniuose tinkluose paplito jo nuotrauka su pliušiniu žaislu. „Ichikawa City Zoo“ zoologijos sode netoli Tokijo atstumtas motinos jauniklis paguodos ieškojo pas prižiūrėtojus ir glaudėsi prie minkšto pliušinio orangutano, kurį nuolat spaudė prie savęs.

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro psichologė doc. Asta Adler sako, kad ši istorija sulaukė tokio didelio dėmesio todėl, kad žmonės joje atpažįsta universalius žmogiškus jausmus ir su jais tapatinasi, empatizuoja.

Žinduoliams ryšys su kitais yra gyvybiškai svarbus

„Tai labai jautri ir graži istorija, kuri paliečia visų širdis, nes kiekvienas esame susidūrę su prieraišumu, meile ir atstūmimu. Taip pat ši istorija jautri, nes joje matomas ilgesys, tikro ryšio su panašiais į save paieškos“, – teigia ji.

Ji pabrėžia, kad psichologinis atstūmimo skausmas yra ne mažiau stiprus nei fizinis. „Jeigu nėra meilės ryšio ir prisiglaudimo, tai yra milžiniškas skausmas, kuris išgyvenamas lygiai taip pat kaip fizinis skausmas ar alkis“, – sako psichologė.

Pasak jos, Puncho istorija primena visiems žinduoliams svarbius ankstyvosios vaikystės poreikius. Beždžioniukui, kaip ir kūdikiui, labai svarbu būti ne tik pamaitintam, bet ir jaustis mylimam, nes pirminis prieraišumas yra labai svarbus jo išgyvenimui. Mums visiems žinduoliams ryšys su kitais yra gyvybiškai svarbus.

Gyvūno prieraišumas susijęs tik su maistu?

Psichologė doc. A. Adler atkreipia dėmesį, kad daugelis šiandieninių žinių apie žmogaus prieraišumą kilo iš gyvūnų tyrimų, ypatingai beždžionių.

Mokslininkai pastebėjo, kad ryšio poreikis yra įgimtas ir lemia tolesnį vystymąsi: „Gyvūnai turi biologiškai užkoduotą predispoziciją rištis prie to, kas jais rūpinasi. Nors iš pradžių buvo manyta, kad gyvūno prisirišimas pirmiausia yra susijęs su maistu, kad jis prisiriša prie to, kas jį maitina, tačiau garsusis Harry Harlow eksperimentas tai paneigė“, – primena VU psichologė.

Eksperimentas, kurio metu beždžionukui buvo pasiūlytos dvi mamos, (metalinė mama turėjo maisto, o pliušinė mama jo neturėjo) parodė, kad maistas nėra svarbiausia“, – sako doc. A. Adler. Ji primena, kad net ir gavusi maisto iš metalinės „mamos“, išsigandusi, patyrusi stresą beždžionė bėgdavo glaustis prie minkštos, šiltos pakaitinės figūros ir prie jos praleisdavo daug daugiau laiko.

Psichologė pabrėžia, kad ankstyvas ryšys formuoja emocinį stabilumą visam primatų gyvenimui: „Tai tampa iš tikrųjų labai svarbia dalimi to, kaip paskui mes išmokstame reguliuoti savo emocijas. Jei jo trūksta, žmogus gali jausti gilų vidinį skausmą, sunkiau pasitikėti kitais, jam ateityje gali prireikti išorinių pagalbinių medžiagų, kad susitvarkytų su savo jausmais“.

Anot specialistės, prieraišumo poreikis niekur nedingsta ir vėliau – vaikystėje jis krypsta į tėvus, vėliau į draugus ar partnerius, o galiausiai šis ryšio modelis perduodamas ir savo vaikams.

Žaislas padeda išbūti skausmą ir sulaukti tikro artumo

Vertindama zoologijos sodo darbuotojų sprendimą pasiūlyti Punchui pliušinę „mamą“, o ne patiems tapti pagrindiniais jo globėjais, VU psichologė doc. A. Adler pabrėžia, kad toks sprendimas buvo priimtas galvojant apie jauniklio ateitį.

Doc. Asta Adler. Giedrės Rein nuotr.

„Buvo matyti, kad beždžioniukas labai rišosi prie darbuotojų, kurie, žinoma, galėjo jam kompensuoti ankstyvą ryšio trūkumą, tačiau tai būtų apsunkinę galimybę Punchui sugrįžti į savo rūšies bendruomenę, – teigia doc. A. Adler.

Todėl ji akcentuoja, kad pliušinis žaislas buvo pasiūlytas galvojant apie beždžionės ateitį ir nebuvo tik nereikšmingas pakaitalas. Jis atliko svarbią funkciją. „Psichologai tai pavadintu tranzitiniu, pereinamuoju objektu, kaip žaisliukas ar lėlytė, kurie tampa emocine atrama, padeda išbūti skausmą ir sulaukti tikro artumo, be kurio neišgyventume“.

„Man atrodo labai gražu, kad Punchą jau apsikabino tikra beždžionė ir paskui jie kartu su ta tikra beždžione pešiojo žaislinę, kuri netapo nereikalinga, bet buvo integruota į šeimą. Labai svarbu nenuvertinti tų pakeičiančių dalykų – jie atliko funkciją, padėjo išgyventi sunkų laikotarpį ir galbūt liks svarbūs visą gyvenimą“, – tikina raidos psichologė.