„Kai pasižiūriu į mūsų bakalauro ir magistrantūros programas, pagalvoju, kaip norėčiau vėl studijuoti psichologiją“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto direktorė profesorė Roma Jusienė, kuri yra ir pirmosios psichologų laidos, pradėjusios studijas 1989 m. atkurtame VU Filosofijos fakultete, absolventė.

Šiemet vienos populiariausių VU psichologijos studijos švenčia 55 metų sukaktį. Jos VU pradėtos vykdyti 1969-aisiais. Šią svarbią Lietuvos psichologijai sukaktį VU Filosofijos fakulteto Psichologijos institutas pažymi šventiniais renginiais, kurių epicentras – proginė konferencija VU Teatro salėje „VU psichologijos studijoms – 55-eri“.

Ypatingos sukakties proga apie legendinius 1989-uosius, to laiko ir dabartines studijas, kolegas ir dėstytojus pasakoja prof. R. Jusienė.

Į Vilniaus universitetą įstojote studijuoti 1989 m. – priklausote pirmajai tais metais atkurto Filosofijos fakulteto psichologų laidai. Prisiminkite tą laiką. Kodėl rinkotės psichologiją VU?

Laikas, kai stojau į Vilniaus universitetą, buvo išskirtinis ir ypatingas visai Lietuvai. Visa atmosfera buvo nuspalvinta kovų už laisvę ir trispalvės kėlimo Gedimino pilyje, pažymėta Laisvės statulos atidengimo mano gimtajame Kaune. Pamenu, kaip tuo metu su klasiokais didžiavomės atkuriama Lietuva. Fakto, kad stoju į jau atkurtą VU Filosofijos fakultetą, tuomet dar nežinojau, apie tai išgirdau vėliau.

Įstojus į universitetą dar jautėsi dvilypumo. Viena vertus, mes jautėme tą laisvą dvasią, bet buvo ir nemažai atsargumo, nes oficialiai Lietuva dar nebuvo nepriklausoma. Jautėsi ir povandeninių srovių, kai kurių dėstytojų atsargumo, kalbant ar atsakant į tam tikrus klausimus. Kita vertus, mes buvome labai entuziastingi ir jaunatviški, viskas atrodė nuostabu, šviesu ir nauja.

Jei kalbėtume apie mano pasirinkimą, tais metais galėjau stoti ir į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, bet prieš gerus metus, dar būdama vienuoliktokė, buvau atvykusi į Vilnių su drauge ir tiesiog įsimylėjau šį miestą. Pirmiausia mes nuvykome būtent į Vilniaus universitetą, į centrinius rūmus, Istorijos fakultetą, kur tuo metu glaudėsi psichologijos studijos, ir aš supratau – čia ir tiktai čia! Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, beje, pažintis su mano vyru irgi buvo studentiška meilė iš pirmo žvilgsnio. Man atrodė, kad negalėčiau studijuoti niekur kitur, tik Vilniaus universitete. Suveikė galbūt iš mano tėvų šeimos atsineštas modelis, kad kai ko nors labai nori ir sieki, visada pasieki. Nusprendžiau, kad stosiu tik į Vilniaus universitetą. Konkursas buvo milžiniškas, kaip ir dabar: šeši–septyni žmonės į vieną vietą, panašiai kaip į medicinos studijas. Mokykloje man sekėsi labai gerai, buvau medalininkė (tais laikais medalius dalindavo už gerą mokymąsi), bet laikyti egzaminus nebuvo lengva. Vienu metu net galvojau, kad galbūt nepavyks, nes ne visus egzaminus išlaikiau puikiai. Labai džiaugiausi, kai vis dėlto radau save sąrašuose tarp įstojusių.

Įdomu, kad, prieš stodama į universitetą ir rinkdamasi psichologiją, aš nepažinojau nė vieno gyvo psichologo. Pasirinkimą lėmė keletas dalykų. Visų pirma, man visada rūpėjo žmonės. Labai myliu žmones: man rūpi, kodėl jie elgiasi, jaučiasi vienaip ar kitaip. Turbūt tai atėjo iš šeimos, nes mano tėvai buvo tie, kurie pasirūpindavo kitais žmonėmis. Be to, mokykloje buvau gana aktyvi ir įsitraukdavau į įvairias veiklas. Pamenu, klasiokai man sakydavo: Roma, tu būtum gera psichologė. Beje, žodį „psichologas“ pirmą kartą išgirdau būtent iš jų. Klasės draugai man net atnešdavo knygų apie psichologiją.

Kai įstojote studijuoti, kaip vyko paskaitos ir kur jos vyko?

Įdomu tai, kad nors įstojome į atkurtą Filosofijos fakultetą, bet fakulteto fizine prasme dar nebuvo. Mes keliavome per įvairius pastatus Vilniaus universitete ir ne tik jame. Studijos prasidėjo Istorijos fakultete, vėliau semestrą mokėmės Kaštonų gatvėje esančiame dabartinės Medicinos bibliotekos pastate. Dar įdomiau buvo, kai atsidūrėme buvusiame komunistų partijos pastate Ševčenkos gatvėje. Dalis paskaitų vyko Medicinos fakultete Čiurlionio gatvėje, teko ir Saulėtekyje pabūti. Galiausiai pabaigėme studijas Baltupiuose – ko gero, tuo metu tai buvo pastoviausia Filosofijos fakulteto fizinė vieta, kur telkėsi visas fakultetas. Gyvenome studentų bendrabutyje Saulėtekyje, vėliau – Baltupiuose. Taigi teko pažinti visą miestą, nors susisiekimas nebuvo labai geras, jau nekalbant apie tai, kad savo automobilių neturėjome, išskyrus vieną kursioką, kuris važinėjo žiguliukais!

Buvo gana įspūdinga, kad dalis paskaitų mums vyko ir, pavyzdžiui, Naujojoje Vilnioje, dabartinėje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Ten vykdavome pas profesorę Gražiną Gudaitę – tuo metu ji buvo labiau praktikė negu mokslininkė. Ir dar viena nuostabi ir psichologų pamėgta paskaitų vieta buvo Malonioji gatvė, kur buvo įsikūręs tuo metu vienas pirmųjų psichoterapijos centrų – įstaiga, kuri teikė psichologines ir psichoterapines paslaugas. Ten kūrėsi mūsų žymiausi pirmieji psichoterapeutai, pas kuriuos vykdavome klausytis paskaitų.

Būtent tuo metu vėrėsi sienos ir mes pagaliau turėjome galimybę susitikti su užsienio psichologais. Pirmiausia atvyko lietuviai išeiviai, kurie dar prieš karą buvo išvažiavę į Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas šalis: jie su mumis dalijosi žiniomis, literatūra, vedė mokymus. Tai atrodė svarbu ir įdomu.

Galbūt tuo metu atsirado ir naujų psichologijos studijų dalykų bei krypčių, palyginti su ankstesniais metais?

Aš žinau, kad ir ankstesnės psichologų kartos, studentų laidos būrėsi į tam tikrus – ar oficialius, ar pogrindinius – būrelius, kur buvo domimasi užsienio literatūra, platesnėmis tendencijomis. Mes pirmaisiais metais irgi vieni iš kitų perspausdindavome, kopijuodavome ar netgi perrašinėdavome straipsnius, knygas, dalindavomės tam tikrais leidiniais.

Bet ilgainiui tos žinios buvo vis labiau integruojamos į programą ir pirmiausia radosi per pasirenkamuosius dalykus, kurie egzistavo greta bazinių dalykų, išlikusių ir dabartinėje programoje. Baziniai, mažai besikeičiantys dalykai – psichologijos pagrindai, pradedant pažinimo psichologija, suvokimu, mąstymu, kalba, emocijomis, motyvacija, asmenybės psichologija, raidos psichologija. Šalia jų radosi ir nauji dalykai, tokie kaip klinikinė psichoanalizė ar lyčių psichologija, kuri, tarp kitko, dabar mūsų programoje vėl yra naujai pasirenkamas dalykas.

Man visada rūpėjo suprasti žmogaus prigimtį: kodėl žmogus jaučiasi ar elgiasi taip, o ne kitaip. Todėl labai anksti pradėjau domėtis psichoanalitine paradigma ir psichoanalize. Man labai didelį įspūdį darė Freudo ir kitų psichoanalitikų darbai. Tuo metu mums klinikinę psichoanalizę skaitė viena iš garsių psichoanalitikių Liudvika Tamulionytė, kuri šiuo metu yra, deja, emigravusi. Šitie dalykai turbūt ir formavo mano pasirinkimą gilintis į klinikinę psichologiją ir ankstyvąją raidą, kaip ankstyvosios patirtys formuoja žmogaus elgesį.

Prisiminkite savo kurso draugus. Ar buvote draugiški? Kaip susiklostė kolegų profesinis kelias?

Turbūt kiekvienas pasakytų apie savo kursą, kad jis buvo išskirtinis. Bet mes buvome išskirtiniai ne tik dėl to, kad pirmieji studijavome atkurtame Filosofijos fakultete. Mes pirmieji gavome bakalauro ir magistro diplomus – studijavome per dvi pakopas šešerius metus, o ne penkerius, kaip iki tol.

Visi nuosekliai ėjome iš bakalauro į magistrantūros studijas, o jose jau rinkomės vieną iš trijų specializacijų: tai buvo klinikinė psichologija, organizacinė psichologija ir pedagoginė psichologija. Aš rinkausi klinikinę psichologiją. Įdomu, kad iki šiol, po daugiau kaip trisdešimties metų, klinikinė psichologija yra, ko gero, vis dar viena populiariausių specializacijų. Jau tuo metu buvo tam tikras konkursas į klinikinę psichologiją: prioriteto tvarka pirmiausia leido stoti tiems, kas turėjo didesnius įvertinimus, atsineštus iš ankstesnių studijų.

Visgi kiti kolegos labai aiškiai matė save kitose srityse. Tuo metu labai populiarėjo organizacinė psichologija: laisvėjant Lietuvai ir randantis verslams, didėjo organizacijų psichologų poreikis. Kiti matė save mokyklose. Tada dar buvo gana reta, kad mokyklose dirbtų psichologas, ir šitą sritį reikėjo plėtoti.

Mūsų kursas buvo išskirtinis ir tuo, kad, jei teisingai suskaičiavau, aštuoni iš mūsų, dvidešimt penkių (tik tiek tuo metu priimdavo į psichologijos studijas), esame įgiję daktaro laipsnį ir susiejome savo ateitį su universitetu.

Nemažai mano kurso draugų nuėjo į organizacinės psichologijos sritį, nemažai liko klinikinėje srityje ir tęsė psichoterapijos studijas, tapo psichoterapeutais, šiuo metu yra atidarę ne tik savo privačius kabinetus, bet ir psichoterapijos mokyklas. Pavyzdžiui, dr. Viktoras Keturakis, dr. Vilija Girgždė, kito universiteto profesorė dr. Jolanta Sondaitė, dr. Agnė Matulaitė, dr. Aida Šimelionienė. VU Filosofijos fakulteto Psichologijos institute dirba mano kurso draugės, pavyzdžiui, doc. Sigita Girdzijauskienė. Labai gaila, kad prieš dvejus metus netekome nuostabios mūsų kursiokės prof. Ritos Rekašiūtės Balsienės, organizacinės psichologijos žinovės, kuri buvo ir VU bendruomenės prorektorė.

Mes buvome labai draugiški ir gyvenome įdomų studentišką gyvenimą, bet, kita vertus, sveika konkurencija mus skatino augti ir profesiškai, ir net, sakyčiau, asmenybiškai. Mes turėdavome labai įdomių diskusijų, ypač bendrabutyje vakarais: pamenu, net vilniečiai, kurie gyveno pas savo tėvus, prašydavosi kartais tiesiog atvažiuoti pernakvoti į bendrabutį ir praleisti su mumis laiko.

Dar mūsų studentavimo laikai buvo išskirtiniai tuo, kad pirmąją studijų savaitę, o neretai dvi ar tris, mes praleisdavome kolūkyje kasdami bulves, rinkdami obuolius arba skindami uogas, pavyzdžiui, aronijas. Dabartinėmis akimis žiūrint atrodo keista praktika, atėjusi iš sovietinės praeities, bet tai buvo smagus laikas mums pažinti vieniems kitus.

O kokie dabar yra psichologijos studentai? Su kolegomis pastaraisiais metais tyrinėjote vaikų naudojimosi elektroninėmis medijomis reikšmę jų psichosocialinei raidai ir sveikatai. Į universiteto suolus turbūt ateina jaunuolių karta „su ekranais“?

Man regis, jie tokie patys smalsūs žinių, kartais nedrąsūs, kaip ir mes buvome – nebūtinai drįstantys paklausti, nebūtinai atviri iki galo, bet kitą kartą to ir nereikia. Psichologijos studentai turi savyje noro pažinti, suprasti. Tik kartais reikia truputėlį paskatinti suprasti, kad pažinti žmogų reiškia pažinti ir save, o mums ne visada norisi save matyti ir pažinti. Sakome: čia kiti, bet ne aš. Psichologijos studentai gali atrodyti kartais kuklūs ir nedrąsūs, bet iš tikrųjų reikia labai nemažos drąsos studijuoti psichologiją.

Taip, kartais gaila matyti, kai gabūs studentai pernelyg įsitraukę į įvairias internetines veiklas, socialines medijas, serialų žiūrėjimą ir nukenčia jų studijos, atsiskaitymai ir pan. Dabartiniai studentai nelabai mėgsta skaityti straipsnius ir ypač knygas. Bet taip sakydama turbūt kalbu kaip tie, kurie bamba: „O mūsų laikais būdavo…“ Kviečiu studentus ateiti gyvai į biblioteką – tiesiog pačiupinėti knygų. Suprantu, kad galima labai daug informacijos rasti internete, bet man pačiai buvo tikrai nuostabus laikas mūsų skaitykloje, kai knygų nebuvo daug ar buvo vienetiniai egzemplioriai ir mes turėdavome dalintis, netgi susiskirstydavome laiką, kada ką skaitome, kad gautumėm paskaityti vieną ar kitą knygą.

Kas yra kitaip – laimei ar deja, šiuo metu į psichologiją priimama labai daug studentų, yra didelės grupės. Kai mūsų buvo nedaug, galėjome užmegzti glaudesnį asmeninį ryšį ugdymo ir studijavimo procese su dėstytojais ir tarpusavyje. Dabar sunkiau tą pasiekti. Paradoksalu, bet studentai kartais nespėja net vieni kitų iki galo pažinti, mums, dėstytojams, tai taip pat yra didelis iššūkis.

O iš tiesų labai nuoširdžiai norisi kiekvieną pamatyti ir pažinti „čia ir dabar“. Bet tai yra tam tikras mūsų laikmečio sudėtingumas – ne jaunoji karta ir ne studentai dėl to kalti. Jie labai nori būti pamatyti, nes auga ta jaunimo karta, kuri per mažai pamatyta – ir per mažai pamatyta dėl to, kad jų tėvai, mokytojai, jų aplinkos žmonės irgi pernelyg įsitraukę galbūt į tuos pačius ekranus, į kitas veiklas, galbūt į rezultatus, bet ne į buvimą „čia ir dabar“. Norisi šį procesą pristabdyti ir kuo daugiau pabūti čia ir dabar užmezgus kolegišką santykį, juk universitete mes tampame kolegomis, kurie kartu domimės, smalsaujame, bandome augti profesiškai.

Kokios yra dabartinės psichologijos studijos – ar jos atitinka pasaulinius universitetų standartus?

Mūsų psichologijos studijos atitinka europinius standartus, taip pat ir dėl glaudaus bendradarbiavimo su Lietuvos psichologų sąjunga. Į pasaulinius standartus gal ne visai lygiuojamės, nes skirtingose šalyse yra įvairiai, pavyzdžiui, JAV yra kitaip vykdomos studijos.

Man tenka nemažai važinėti ir domėtis kitų universitetų studijų programomis: galime pasigirti tuo, kad turime nemažai pasirenkamųjų dalykų ir išlaikome bendrojo išsilavinimo dalykus, tokius kaip filosofija, sociologija, antropologija. Tai atitinka geriausius europinius standartus ir vienareikšmiškai yra geriau nei labai sumažintos programos iki vien psichologijos pagrindų kai kuriuose universitetuose. Galime tiktai pasidžiaugti, kad mes visada turėjome stiprius bendrojo išsilavinimo dalykus, kurie svarbūs ne tik išprusimui, bet ir vėlesniam psichologijos matymui kitų disciplinų kontekste, tarpdiscipliniškumui ir pan.

Tiesą sakant, kai pasižiūriu į mūsų bakalauro ir magistrantūros programas, pagalvoju: kaip norėčiau vėl studijuoti psichologiją! Pamenu, kai pradėjau ruoštis doktorantūros egzaminui (tuo metu mes turėdavome laikyti bendrą egzaminą iš įvairių psichologijos dalykų), suvokiau, kad dabar naujai matau anksčiau studijuotus dalykus. Net tie patys prieš tai atrodę mažiau įdomūs ir vertingi dalykai, tokie kaip pojūčiai ir suvokimas, mąstymas ir kalba, pabaigus studijas ir pradėjus praktinę bei mokslinę veiklą įgavo gerokai didesnę vertę ir prasmę. Be to, atsiranda ir naujesnių laikmetį ir aktualijas atspindinčių pasirenkamųjų dalykų, pavyzdžiui, medijų psichologija, sveikatos psichologija ir pan.

Ar jaučiate ryšį tarp skirtingų kartų universiteto psichologų?

Atrodo, nemažai praėjo – 35 metai nuo tada, kai įstojau į universitetą, bet dabar yra tas nuostabus laikas, kai vis dar galiu matyti savo pirmuosius dėstytojus ir tuos, kurie prisidėjo prie psichologijos studijų kūrimo. Tai – profesoriai Albinas Bagdonas, Danutė Gailienė, Gražina Gudaitė, docentai Eglė Rimkutė, Gražina Gintilienė, Feliksas Laugalys – galėčiau vardyti dar daugelį mūsų nuostabių dėstytojų. Kita vertus, mano buvę studentai jau irgi yra mano kolegos – dėstytojai, mokslininkai.

Šitas laikas, kai gali matyti ir savo pirmuosius dėstytojus, ir jau užaugusius ir kolegomis tapusius studentus, yra puikus. Linkėčiau visiems mums išlaikyti tą ryšį ir džiaugiuosi, kad Vilniaus universitetas suteikia šią nuostabią bendrabūvio galimybę.

Ko palinkėtumėte bendruomenei ir kolegoms VU psichologijos studijų 55-mečio proga?

Linkėčiau subuvimo: svarbiausia nepamiršti žmogiškojo ryšio, nors, atrodytų, psichologams nereikia priminti jo svarbos. Mes labai daug atiduodame savęs kitiems, tad, ko gero, labai svarbu užpildyti tą tuštumą ir kitą kartą tiesiog smagiai pabūti kartu. Ir nepamiršti, kad kiekvienas mūsų yra labai svarbus, o mes visi kartu esame labai graži ir svarbi bendruomenė.