Valstybingumas neprasideda tuščiame laike ir erdvėje ir neturi aiškaus atskaitos taško ateityje. Valstybės pažangos strategijai pasirinkdami 2050-uosius metus, stengiamės dar protu ir vaizduote suvaldomo laiko horizonte nuspėti valstybingumo vystymosi kryptis ir suvaldyti savo viltingus ar nerimastingus spėjimus strategijų rėmuose. Žvelgiant į kitų valstybių istoriją ir dabartį, Lietuvos valstybingumas yra ir tipiškas, ir įdomus, specifines problemas turintis reiškinys.

Šiame „Valstybės pažangos strategijos 2050“ kūrimo taške pamėginsiu nubrėžti tam tikrus kontūrus, vadovaudamasis mūsų valstybingumo praeitimi, dabartimi ir jau diskusijų metu aptartais bei suformuluotais ateities scenarijais. Nors teksto pavadinime nusakytas laiko vektorius, bet ne mažiau svarbu yra kalbėti apie erdvę – kaip suprantame savo geografinę padėtį Europos ir pasaulio žemėlapyje.

Pirma. Lietuvos valstybingumui impulsą suteikia integracijos linija. Viduramžių Lietuvos valstybę baigė kurti Mindaugas priimdamas krikščioniško pasaulio pasiūlytą karūną, kaip kvietimą jungtis į tuometinių krikščioniškų monarchijų šeimą, suvokus, kad tai galimybė įtvirtinti savo valdžią šalies viduje, o kartu apsaugoti ir įteisinti ją tarptautiniu mastu. Lietuva vystėsi ir sėkmingiausiai plėtojosi tada, kai įgaudavo didžiausią integracinį pagreitį. Pastarųjų kelių dešimtmečių, o gal net dar labiau mėnesių įvykiai parodė, kad valstybingumą stiprinti gali tik aktyvus dalyvavimas Europos politikos formavime.

Antra. Unijos (arba, populiariau, sąjungos) yra atsakas į geopolitinius iššūkius ir instrumentas spręsti vidaus politikos problemas. Federalizmas yra ne valstybių silpnėjimo, o jų brandos ir gebėjimo prisitaikyti kintančioje tarptautinėje aplinkoje požymis. Savo istorijoje Lietuva ženkliai ilgesnį laiką egzistavo kaip įvairių politinių unijų dalis ir ši patirtis leidžia be didesnių baimių ir mitologijų projektuoti unijinę Lietuvos ateitį.

Trečia. Lietuvoje, kaip ir platesniame regione vis dar stiprus istoriškai susiklostęs autokratinio valdymo mitologizavimas („naujo vado ilgesys“). Grėsmingieji ateities scenarijai anonsuoja autokratinių požymių stiprėjimo galimybę. Demokratinių tradicijų, įpročių stiprinimas turėtų būti atsakas į šį realų iššūkį. Valstybė-globėja daugumai gyventojų gal yra patraukliai ar saugiai atrodantis sprendimas, bet ilgalaikėje perspektyvoje bandymai kurti tokias sistemas vesdavo prie valstybių silpnėjimo. Todėl tokia valstybė yra ne siekinys, o grėsmė politinės bendruomenės tvarumui.

Ketvirta. Ką esame istoriškai įsisąmoninę valstybingumo atmintyje nuo Mindaugo laikų iki dabar? Visais laikais politinis iššūkis yra visuomenės konsolidacija. Mindaugas žmones konsolidavo per kariaunas, Gediminaičiai plėtė valstybę dalindamiesi suverenumu su vietos rusėniškais elitais, Statutų laikais konsolidacijos siekta išplečiant politinės tautos sampratą viso gausaus bajorijos luomo rėmuose. Vėliau buvo praleista proga politinės bendruomenės dalyviais pripažinti miestiečius, todėl tik tarpukariu teko kurti naujas funkcionaliais bendrijas, horizontalius, iniciatyvą vertinančius ir sprendimų priėmimo procese dalyvaujančius socialinių grupių tinklus. Turbūt nereikia daug aiškinti, kad daug kas iš tos patirties buvo prarasta sovietmečiu ir vėl reikalavo naujo atgaivinimo XX a. pabaigoje. Šios patirties stoka tampa trikdžiu net ir XXI amžiuje.

Penkta. Ką fiksuojame dabar ir kas svarbu ateičiai? Valdžios horizontalėjimas, visuomenės noras įsitraukti, viešumo poreikis, duomenų valdymo ir panaudojimo svarba, problemų ir sprendimų globalumas, tarptautinių organizacijų įtaka. Ir, žinoma, švietimo plačiąja šio žodžio prasme reikšmė – ne veltui švietimas tapo nubrėžtų ateities scenarijų lyginamuoju kriterijumi – sutarėme, kad per jo raidą galime nusakyti kur link vystysis valstybė artimiausių dešimtmečių perspektyvoje.

Šešta. Viena didžiausių kliūčių Lietuvos raidoje yra įsigalėjęs uždarumo kodas, nors būtent atvirumas istoriškai suteikdavo Lietuvai pokyčio, postūmio galimybę. Jau pirma aiški ir konceptuali Lietuvos vizija – Gedimino laiškai rodo, kaip pagonių valdoma šalis mėgina rasti vietą tarp krikščionių valstybių, aiškiai išsakydama savo poziciją ir vertybes, inicijuodama plačią diplomatinę akciją ir galiausiai, siekiant pagyvinti šalies ekonomikos raidą, kviesdama atvykti naujus žmones, priklausančius iš esmės visoms socialinėms grupėms. Ne vien dėl demografinių problemų (nors dėl jų irgi) integracinė politika turėtų tapti vienu iš prioritetų. Galbūt reikia kalbėti ne tiek apie „talentų pritraukimą“, bet Lietuvą kaip vietą, į kurią norėtų atvykti ir kurioje norėtų likti kūrybingi žmonės, matydami čia esančias galimybes ir atpažindami funkcionalų integracinį mechanizmą. Vietoj savo tapatybės sauga liguistai susirūpinusios tautos turime tapti savimi pasitikinčia bendrija, kuri siekia duoti pasauliui, nes tik taip galime tikėtis, kad būsime įdomūs ir reikalingi, neeikvodami energijos ir resursų neišvengiamos kaitos sulaikymui, identiteto konservavimui ir panašiems į tuščią nostalgiją orientuotiems procesams.

Septinta. Saugumo požiūriu Lietuva turi tapti atgrasančia (nebijokime tokio ausį kiek rėžiančio žodžio) valstybe. Atgrasymą siūlau suprasti pozityviai, per stiprią, savitą ir įtraukiančią tapatybę. Metas kurti naujus naratyvus saugumo perspektyvoje. Kalbėkime ne apie „sunkiai apginamą Suvalkų koridorių“, o pvz. „Visagino smaigalį“, kaip sutelktą Vakarų pasaulio atsaką autoritariniams režimams.

Aštunta. Turbūt labiausiai svarbu išvengti ateities raidos scenarijuose fiksuojamos stagnacijos galimybės. Status quo yra visiems patogus ir lengvai parduodamas scenarijus. Kaip sakė sarkazmo klasikas Markas Twainas: aš nieko prieš progresą, man tik nepatinka pokyčiai. Netolima praeitis parodė, kaip greitai priprantama prie pigių žaliavų ir susitaikoma su autoritarinių režimų plėtra realaus turtėjimo ir tariamai taikingos būklės vardan. Vėliau seka praregėjimas ir neišnaudotų galimybių apskaita.

Lietuvos raida europinės istorijos požiūriu akivaizdžiai strigo daugiau nei šimtmetį po XVII  a. Tvano – sąstingis socialinėje ir teisinėje sistemoje, ekonomikoje ėjo lygia greta su konceptualesnės vidaus ir išorės padėties refleksijos stoka. Todėl dabartines krizes bei pagyvėjusias diskusijas priimkime kaip galimybę atsinaujinti. Lietuvoje – apsvarstydami, kodėl kelis dešimtmečius stagnuoja švietimo, inovacijų, migracijos ir kt. politikos. Europos Unijoje – prisidėdami ir skatindami naują diskusiją dėl Unijos ateities ir struktūros. Europos Unija turi ryžtis ne tik geografinei plėtrai, bet ir vidaus pertvarkai. Be naujo integracinio impulso ir naujų struktūrų Unija gali veikti tik reaktyviai ir neišvengiamai vėluodama. Dabarties problemų sprendimas susijęs Europos Unijos saitų stiprinimu ir nauju pasižadėjimu bei įsipareigojimu europietiškai tapatybei bei demokratijai. Europai reikia „tarpusavio įsipareigojimo įžado“, apimančio ne tik politinius, finansinius, sveikatos bei klimato apsaugos, bet ir kultūros bei švietimo, taigi ir tapatybės, klausimus.

Devinta. Taigi kokioje situacijoje yra ir bus Lietuva? Galime turbūt susitaikyti ir nebijoti to, kad ji išliks paribys, paribio valstybė, Europos Unijos pasienis. Tam kad veiktumėme šioje situacijoje turime sau pasakyti, kad paribiškumas – tai ne stovėjimas ant bedugnės krašto, o galimybė kaitai, permąstymui, būtinybė prisitaikyti ir reaguoti. Turime kreipti savo mintis į šios situacijos išnaudojimą, paversti ją savo veikimo principu. Jei žvelgsime į Vilniaus padėtį plačiau Vakarų ir Rytų susikirtimo projekcijoje, iš periferijos jis tampa centru – žinių, kompetencijų, susitikimų. Paribys ne kaip karinės, o kaip sveikos ir produktyvios intelektualinės įtampos zona.

Dešimta. Grįžtant prie scenarijų, tai pagrindinis iššūkis žvelgiant į šiaip labai netolimus 2050-uosius – kaip iš stagnacinio, dėl politinės ir pilietinės valios stokos nesprendžiamų ir vis labiau įsisenėjančių problemų vaizdinį pateikiančio scenarijaus, kur iš esmės esame jau dabar (švietimo sistemoje tęsiasi jau keletą dešimtmečių nesibaigiančios reformos; ir taip žemas mokslo finansavimas paskirstytas tarp daugelio universitetų ir tyrimų institutų yra pakankamas tik jų išgyvenimui, bet ne mokslo ir inovacijų plėtrai; mokymosi visa gyvenimą sistema menkai įtvirtinta; valstybės institucijose trūksta lyderystės ir kompetentingų darbuotojų, kas gerokai sumažina naujų idėjų generavimo galimybes; sprendimų priėmimo procese daugiau reikšmės turi ne žinios, įrodymais grįsti argumentai, o ideologija, partiniai interesai; Lietuvos ekonomika stagnuoja, remiasi pigia darbo jėga ir negausiais vietiniais ištekliais, talentai emigruoja; ekonomika „stringa“ vidutinių pajamų spąstuose, dominuoja trumpos vertės grandinės, mažėja aukštą pridėtinę vertę kuriančio verslo, menksta šalies konkurencingumas tarptautinėse rinkose; demografinė situacija nuosekliai prastėja, šalis nėra palanki atvykėliams; kultūra matoma kaip priemonė išsaugoti etninę tapatybę; sveikatos apsaugos sistema orientuota į gydymą, o ne prevenciją ir t.t.)  peršokti į progresyvųjį (švietime individualizuotas įtraukus ugdymas visų gebėjimų mokiniams/studentams; sugebama kūrybingai spręsti kylančius iššūkius – tapatybės, visuomenės sanglaudos, įsitinklinimo, konkurencingumo pasaulyje; dėl palankaus gamtinio ir socialinio klimato šalis tampa patrauklia vieta gyventi ir t.t.).

Jei sutariame dėl to, tuomet svarbiausią vaidmenį valstybės progrese teikiame švietimui, moderniai, išsilavinusiai, (savi)kritiškai ir mobiliai visuomenei, suprantame, kad universitetų vaidmuo yra kertinis. Jie suteikia ir palaiko idėjų apytaką visuomenėje per intelektualinę lyderystę ir nuomonės formavimą. Čia keliami ir diskutuojami klausimai, kurie dabar dažnai apsiriboja politinių lozungų pavidalu.

Kitais metais minėsime Vilniaus 700-ąsias metines. Galbūt tai gera proga pabandyti ne tik prognozuoti, bet ir pradėti įgyvendinti į ateitį nukreiptus, ilgalaikius, drąsius sprendimus. Kaip sugebėsime parodyti Vilniaus ir visos Lietuvos potencialą tarptautiniu mastu? Ar ir toliau užsienio žiniasklaidoje dominuosime kaip grėsmės zona ir baidysime turistus bei studentus ar, priešingai, pristatysime save kaip kontaktų ir dialogo vietą? Vietą, kur iš mokslinių tyrimų gimsta aukščiausio lygio technologijos ir verslas, vietą, kur iš totalitarizmo tyrimų gimsta pasiūlymai demokratijoms ir kurioje visuomenė pasirengusi visapusiškai demokratijos gynybai.

Esame slenkstinėje geopolitinėje situacijoje. Kita vertus, nuo šių metų vasario ateities scenarijų linijos tapo daug aiškesnės. Galvodami ir diskutuodami apie ateitį, norimas raidos trajektorijas, matome potencialą išpildymui. Labai svarbu nevėluoti su politiniais sprendimais ir visuomeninių procesų įgalinimu, kurių realizavimui išties reikės kelių dešimtmečių. Negalime gyventi nuolatinės krizės diskurse, geriau kalbėkime apie naują startą, apmąstant įgytas patirtis. 2050-ieji nėra taip toli. Technologijos keisis, bet neuždominuos gyvenimo, kuriame ir toliau vyraus įprastos conditio humana kategorijos. Bet vienos valstybės vystysis sėkmingiau, kitos neišvengiamai atsiliks. Todėl jei nenorime valstybės saulėlydžio, investuokime į Saulėtekį.

Įžanginis pranešimas Valstybės pažangos tarybos posėdyje, 2022 07 14