Ukrainos valstybingumas ilgą laiką buvo neaiški kategorija. Pasaulio politiniame žemėlapyje savo vietą atradusi po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, daugeliui Vakaruose ji liko pilkąja zona, nepaisant pergalių „Eurovizijoje“ ar sporto varžybose.  

Nepaisant teritorinio ir demografinio dydžio ir, tiesą sakant, ganėtinai centrinės geografinės padėties, ji daug kam atrodė toks tolimas užkampis, kažkur Europos rytuose, o žymiausia jos vieta buvo ne sostinė Kyjivas, o atominis Černobylis. Net etimologiškai valstybės pavadinimas apeliavo į paribį – okrainy. Žinoma, buvo ir įžvalgesnių analitikų, kurie, kaip Zbygniewas Brzezinskis, jau senokai tvirtino, kad būtent Ukrainoje spręsis Rusijos imperinis likimas, ir ragino padėti jai apsiginkluoti. Taip pat ir pačioje Ukrainoje blaškytasi dėl geopolitinės krypties, kalbėta apie trečiąjį ar vidurio kelią, ginčytasi dėl tapatybės ir istorinių šaknų.  

Diskusijose dėl tapatybės istorija ir istorinė savimonė vaidina reikšmingą vaidmenį. Ne veltui valstybingumą atkūrusi Lietuvos Respublika dar pirmaisiais metais į valstybinių švenčių sąrašą įtraukė Mindaugo karūnavimo dieną, kaip istorinės Lietuvos orientacijos į Vakarus simbolį. Politikai čia sekė istorikų, kurie Mindaugo karalystės ir vėlesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją interpretavo kaip europinės Lietuvos raidos laikotarpį, įžvalgomis ir pritaikė jas politinei praktikai.   

Nepaisant teritorinio ir demografinio dydžio ir, tiesą sakant, ganėtinai centrinės geografinės padėties, ji daug kam atrodė toks tolimas užkampis, kažkur Europos rytuose, o žymiausia jos vieta buvo ne sostinė Kyjivas, o atominis Černobylis.

Kova dėl Ukrainos istorijos interpretacijos buvo nuožmesnė. Apie bendrą istoriją ir kartu istorinę tapatybę kalbanti oficiali Rusijos istorijos doktrina mielai ignoruodavo ir tebeignoruoja tai, kad ukrainietiškos žemės su Rusija buvo susijusios ganėtinai trumpą laiką. Regiono žemėlapį ir istoriją toliau matydami per XIX a. Rusijos imperijos prizmę, jie nepastebėjo ir nenorėjo pastebėti, kad ukrainiečių kalba daugiau panėšėja į lenkų, o ne rusų, kad ukrainiečių visuomenę domina visai kiti istoriniai klausimai ir kad politinė santvarka vystėsi kita kryptimi nei rytų kaimynėse.  

Visa tai buvo galima ignoruoti, rengiant skambius istorinių aliuzijų kupinus pasisakymus apie tariamai dirbtinai konstruotą Ukrainos valstybingumą ir amžinus ryšius su Rusija. Bet istorija nėra pageidavimų koncertas ir ne laukas revanšistinėms idėjoms realizuoti. Istorijos ir kultūrinės tikrovės ignoravimas anksčiau ar vėliau smogia atgal. Ir tuomet „minkštieji dalykai“ pasirodo esantys kur kas tvirtesni už plieno galia paremtas strategijas. Ukrainos valia priešintis neatsirado tuščioje erdvėje. 2022-ųjų įvykiai visiems atskleidė tai, kas yra Ukrainos valstybė, kas yra Ukrainos pilietinė visuomenė ir kokiais pagrindais remiasi jos politinė tapatybė. 

Ukrainos žemėse valstybingumo istorija siekia X a. Kyjivo Rusia nebuvo tiesioginė dabartinės Ukrainos pirmtakė, bet juo labiau ji nebuvo pirmtakė Maskvos Rusios. Vienaip ar kitaip politinė tradicija ukrainietiškose žemėse nuosekliai plėtojosi per visą tūkstantmetį. XIII a. viena iš Kyjivo valstybės įpėdinių Haličo-Voluinės kunigaikštystė buvo tarp regiono lyderių, kurį laiką dėl dominavimo konkuravo su Mindaugo Lietuva. Verta paminėti, kad tais pačiais metais, kaip ir Mindaugas, šios kunigaikštystės valdovas Danielius Romanovičius gavo karūną iš popiežiaus.   

2022-ųjų įvykiai visiems atskleidė tai, kas yra Ukrainos valstybė, kas yra Ukrainos pilietinė visuomenė ir kokiais pagrindais remiasi jos politinė tapatybė. 

Karalystės galimybė liko nerealizuota ir dar po kelių dešimtmečių Kyjivo, Voluinės, Černihivo ir kitos žemės tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi. Prasidėjo tai, ką istorikai dabar vadina „litovska doba“ Ukrainos istorijoje. Šiuo laikotarpiu būta ne vieno įdomaus epizodo. Gediminaičių kilmės kunigaikščiai įsitvirtino kunigaikštysčių (kurių dar nesiejo vieningesnė „ukrainietiška“ tapatybė) centruose, iš Ukrainos kilusi diduomenė ir raštininkai (Ostrogiškiai, Bohovitinavičiai, Hornostajai) darė karjeras „lietuviškame“ LDK centre.   

Po Liublino unijos šios žemės liko Abiejų Tautų Respublikoje, tik Lenkijos Karūnos sudėtyje. Būtent tuo metu sustiprėjęs laisvųjų stepių gyventojų kazokų judėjimas davė naują politinės integracijos impulsą ir ilgą laiką geografinis „pakraščių“ terminas pamažu įgavo politinę reikšmę – okrainy pradėjo virsti Ukraina. Intensyvus politinis gyvenimas lėmė, kad XVII a. antroje pusėje buvo svarstoma Abiejų Tautų Respublikos transformacijos į „Trijų Tautų Respubliką“ idėja. 1673 m. Hadziačo unijos metu duotas pažadas liko neišpildytas ir, žvelgiant retrospektyviai, tai turbūt buvo viena didžiausių Lenkijos ir Lietuvos Respublikos nesėkmių.  

Kita vertus, nei išplėstinės unijos sampratos žlugimas, nei vėliau laipsniškai įvykusi ukrainietiškų žemių inkorporacija į Rusijos imperiją (visada verta prisiminti, kad ji vyko keliais etapais, kuriuos skyrė dešimtmečiai, o vakarietiškos Ukrainos teritorijos su Lvivu priešakyje Sovietų Sąjungos buvo okupuotos apskritai tik 1939 m.) nesustabdė ukrainiečių politinės tautos tapsmo. Šiuo požiūriu lenkiškai lietuviškas Ukrainos istorijos laikotarpis buvo tikrai esminis. Vilnius buvo Kyjivo stačiatikių metropolijos centras, Vilniaus universitete studijavo jaunuoliai iš Ukrainos, o Ukrainos miestuose prigijo asmeninę laisvę ir savivaldą užtikrinanti Magdeburgo teisė. Todėl nestebina Lietuvos ir Ukrainos politinių idėjų ir aspiracijų panašumas bei nuosekliai susikryžiuojančios raidos linijos.  

1673 m. Hadziačo unijos metu duotas pažadas liko neišpildytas ir, žvelgiant retrospektyviai, tai turbūt buvo viena didžiausių Lenkijos ir Lietuvos Respublikos nesėkmių.  

XIX a. gimę naujieji tautiniai sąjūdžiai ne tik buvo panašios kilmės, bet ir palaikė glaudžius tarpusavio ryšius. Antai 1910 m. Lietuvos ir Ukrainos veikėjai tarėsi, kaip reaguoti į lenkų kvietimą drauge švęsti Žalgirio mūšio 500-ąsias metines, ir nusprendė vis dėlto laikytis atokiau nuo naują politinę integraciją siūlančios koncepcijos. Lietuviškoje spaudoje buvo publikuojami ukrainiečių autorių (tarp jų Vilniuje kurį laiką gyvenusio Taraso Ševčenkos) tekstai. Po Pirmojo pasaulinio karo Ukraina taip pat paskelbė savo nepriklausomybę, bet ją brutaliai užgniaužė sovietai. Po Antrojo abiejų šalių pasipriešinimą siejo partizaninis judėjimas.  

Istoriškai žvelgiant (nors ne vien istorija čia svarbu), po Sovietų imperijos griuvimo Ukraina pagaliau realizavo ukrainiečių tautos teisę ir valią į nepriklausomą valstybę. Trisdešimties metų kelias buvo vingiuotas, būta praleistų progų ir didingų posūkių. Bet bendra ukrainiečių pasirinkta kryptis buvo aiški ir įtvirtinta ne viename politiniame manifeste, nuo Oranžinės revoliucijos iki Maidano pasipriešinimo judėjimo. 

Po vasario 24-osios aišku, kad Ukrainoje prasidėjo naujas istorijos etapas. Ukraina galutinai įsitvirtino pasaulyje. Ukrainos vėliavos kabo net ir tolimiausių Europos miestų ir miestelių viešų ir privačių namų fasaduose bei balkonuose. Ukraina iš periferijos tapo centru, kur sprendžiamas ne vien Ukrainos likimas. Rugpjūčio 24-oji yra visų mūsų šventė.