Vilniaus universiteto (VU) tarptautinio verslo studijų programos studentė ir VU savanorystės projekto „Kelrodė žvaigždė“ savanorė Kamilė Jasaitytė ilgą laiką savanorystę įsivaizdavo kaip tam tikrą pagalbą renginiuose ar gyvūnų prieglaudoje. Todėl nusprendusi dalyvauti VU savanorystės programoje „Kelrodė žvaigždė“, paremtoje ilgalaike vaiko ir savanorio draugyste, ji labiausiai bijojo, kad gali nepatikti savo naujajai draugei. Tačiau ši baimė išsisklaidė jau po pirmojo susitikimo, o tolesnį ryšį užmegzti padėjo telefoniniai žaidimai.
Ar esi kur nors savanoriavusi prieš tai?
Esu dalyvavus tik trumpalaikėje savanorystėje, t. y. savanoriavau renginiuose, pvz., knygų mugėse. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, todėl dažnai padėdavau ir muziejuose, prižiūrėdavau ekspozicijas. Bet kai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete, atsiverčiau universiteto svetainę ir rinkausi, kur norėčiau dalyvauti laisvu nuo studijų metu, prie kokio projekto prisijungti, būtent programos „Kelrodė žvaigždė“ veikla man pasirodė kažkokia kitokia – neįprasta. Aš apie savanorystę turėjau keistą supratimą – kad ji gali vykti tik renginiuose arba gyvūnų prieglaudoje ir viskas, bet kai pasižiūrėjau būtent šios savanorystės video, gavau gerų atsiliepimų, tai pagalvojau – kodėl gi nepabandžius? Aš juk taip myliu vaikus.“
Koks buvo pirmas susitikimas su tau priskirtu vaiku?
Labai bijojau, kad nepatiksiu vaikui ir jo tėvams. Prisimenu, kai gavau tėvų kontaktus, dar tikrai kokią savaitę vilkinau skambutį. Tačiau paskambinau ir jie su manimi pradėjo šiltai kalbėti, todėl visa baimė iškart išnyko. Prisimenu, per pirmą susitikimą mergaitė, kuri buvo man paskirta, atrodė labai linksma ir aktyvi, iškart manęs paklausė: „Ar galėsim eiti ant ledo? Ir ar galėsiu tau padaryti apyrankę?“ Labai džiaugėsi ir mergaitės mama, kad aš atsiradau, nes ji tikrai gana uždaro būdo ir labai mažai draugų turi, tai čia tarsi buvo proga šiek tiek prasiblaškyti, daugiau pabendrauti. Iš tikrųjų taip ir įvyko. Ji tikrai pradėjo daugiau bendrauti ne tik su manim, bet ir su savo broliu.
O kaip kiti susitikimai? Kaip sekėsi bendrauti toliau?
Kaip ir per savanorystės mokymus buvo kalbama – iš pradžių aplankė didelė euforija, kad bendraujame, kad viskas pavyksta, tačiau vėliau tikrai buvo toks kritimas, duobė, sunkumas būti kartu, atrodo, tos temos išseko. O pabaigoje atsirado tikrai didelis dėkingumas.
Kas buvo sunkiausia?
Kai būdavome kartu su jos mama, tai ji labai daug kalbėdavo, tačiau kai susitikome tik mes dviese, ji buvo tyli ir nekalbi. Tada supratau, kad darbas prasideda, nes pradžioje galvojau: nejaugi čia taip viskas ir bus gerai? Nes man jos mama buvo sakius, kad ji labai uždara, gali nekalbėti su tavimi ar net nežiūrėti į akis. Per tą susitikimą aš net galvojau: gal kažką ne taip darau, kad mergaitė visai nekalba? Bet po kelių kartų dar labiau pradėjau domėtis jos veiklomis ir ji tada pradėjo daugiau pasakotis, o labiausiai jai patiko kalbėti apie žaidimus telefone. Tai aš tada pradėjau juos žaisti ir ji man ėmė kiekvieną dieną rašyti ir klausinėti, kiek surinkau taškų ir pan. Kažkaip taip ir pradėjo mūsų ryšys megztis.
Su iškilusiais sunkumais labai padėjo susitvarkyti projekte numatyti susitikimai su psichologe, nes vienu metu turėjau rimtų problemų ir ji davė tikrai naudingų patarimų. Be to, kai girdėdavau kitų savanorių pasisakymus, buvo lengviau įveikti savo iššūkius, nes mačiau, kad visokių etapų būna visiems.
Koks geriausias prisiminimas tau liko iš šios veiklos?
Buvo jų daug! Prisimenu, buvome boulinge ir su mumis kartu buvo jos brolis bei mama. Mano mergaitei pradėjo labai prastai sektis, todėl mes su mama susižvalgėme ir jau nejučia sprendėme, ką dabar daryti. Ir pradėjome žaisti ten visokius keistus žaidimus, pvz., sugalvojome, kad reikia kamuolį mesti kita ranka ar apsisukus. Na, žodžiu, pakeitėme taisykles taip, kad žaidimas pradėjo nesisekti visiems.
Dar, prisimenu, buvome ant ledo čiuožinėti, tada ją pasiimti turėjo tėtis, bet jis atvyko šiek tiek vėliau, tai mes spėjome nueiti į žaidimų aikštelę ir pasisupti ant sūpynių. Visą tą laiką juokėmės, prie mūsų priėjo kažkoks kitas tėtis su dukra ir sako: „Va, žiūrėk, kaip gražiai sesutės žaidžia.“ Mes dar labiau ėmėme juoktis ir ji nukrito nuo tų sūpynių, neskaudžiai, bet ant tokių baltų akmenukų, visas šonas buvo baltas. Tada iškart paskambino jos tėtis ir sako: „Aš jau greit būsiu ir važiuosime pas tetą į gimtadienį.“ Mes pradėjome valyti išteptus rūbus su drėgnomis servetėlėmis ir dar labiau juokėmės.
Ką tau šita savanorystė davė?
Manau, kad pasidariau laisvesnė, nes tikrai gebu bendrauti su savo amžiaus žmonėmis, o štai su jaunesniais man buvo sunku. Bendravimas su šia mergaite davė supratimą, kokios temos įdomios tokio amžiaus vaikams, ką galima su jais veikti ir pan. Manau, daugiau išmokau išklausyti, na ir atsakomybės jausmas tikrai padidėjo. Atsirado ir daugiau pozityvumo. Ji man vieną kartą sako: „Atrodo, kad man ant žandų užaugs bicepsai.“ Klausiu: „Kodėl?“ „Nes mes labai daug juokiamės“, – atsakė ji.
Taip pat man atrodo, kad šitas studijų laikotarpis apskritai pasidarė daug smagesnis, ne toks sunkus, nes tie susitikimai mane šiek tiek prablaškydavo, mažiau jutau streso. Mergaitė mane įkvėpė džiaugtis mažais dalykais. Kai ji išmoko važiuoti viena viešuoju transportu, labai džiaugėsi, o aš ką nors net ir labai sudėtingo įveikusi savimi visiškai nesidžiaugiu.
Vieną kartą jai pasakiau, kad šiandien rašysiu atsiskaitymą, o ji man sako: „Tai sėkmės! Manau, kad tu gausi dešimt!“ Tai man tokia pamoka, kad vaikas gali manimi labiau tikėti nei aš savimi.
O kaip sekėsi bendrauti su kitais savanoriais?
Aš labai gerai atsimenu mūsų organizuotą kino vakarą VU, kai visi savanoriai susitikome kartu su savo vaikais ir mus iš karto apėmė toks bendrystės jausmas, panašiai kaip užsienyje lietuvius sutikus.
Savanorių žygis-refleksija Senųjų Vilniaus kaimų pažintiniame take. Asmeninio archyvo nuotr.
O su savo grupele buvome susitikę keletą kartų ir tikrai labai greitai prabėgdavo tas laikas kartu. Ne tik apie vaikus kalbėdavom, bet ir apie studijas, kaip sekasi ir pan., tad su savanoriais irgi susidraugavome.
Kaip tau atrodo, kodėl verta savanoriauti?
Aš vis užsimindavau vienai grupiokei apie savanorystę ir tuo metu, kai buvau susitikusi su mergaite, ji man parašė, o aš jai nusiunčiau nuotrauką, kurioje mes čiuožinėjam. Grupiokė atsakė, kad galvojo, jog savanoriauti yra sunku, o atrodo, kad mums tiesiog smagu būti kartu. Tad visų pirma savanoriauti yra verta dėl to, kad smagu tai daryti! Kitas dalykas – kad čia galima susirasti bendraminčių, kurie praturtina studentišką gyvenimą. Be to, savanorystė duoda pilnatvės jausmą, o ir šiaip būdamas su kitu esi laimingesnis.
Daugiau apie projektą skaitykite čia.
Komentarų nėra. Būk pirmas!