Nuo paauglystės domėjęsis technologijomis, Rolandas Naujikas tapo vienu iš Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto (VU MIF) superkompiuterių valdymo pradininkų. Jo indėlis – nuo sistemos, skirtos valdyti superkompiuterius, kūrimo iki darbo CERN duomenų centre – liudija apie išskirtinius gebėjimus ir ryžtą.
Netikėti iššūkiai, tokie kaip superkompiuterių instaliacija Burkina Fase (Afrika) ar Bangladeše, paverčia jo istoriją įkvepiančiu pasakojimu apie technologijas, nuolatinį mokymąsi ir gyvenimo posūkius.
VU MIF superkompiuterių evoliucija
R. Naujikas buvo vienas iš žmonių, prisidėjusių prie VU MIF superkompiuterių istorijos raidos. VU MIF veikęs pirmasis superkompiuteris buvo instaliuotas dar prieš penkiolika metų.
VU MIF STSC sistemų administratorius sukūrė sistemą, leidusią valdyti antrąjį universiteto superkompiuterį – įrenginį, kuris tuo metu buvo svarbus technologinis laimėjimas VU viduje.
„Tai buvo ne tik darbas – tai buvo tarsi misija. Kiekvieną dieną susidurdavau su naujais iššūkiais, tačiau tai mane skatino tobulėti ir išbandyti savo galimybių ribas“, – prisimena VU MIF STSC sistemų administratorius.
Rolandas Naujikas. Asmeninio archyvo nuotr.
Šis kompiuteris leido Lietuvos mokslininkams atlikti sudėtingus klimato kaitos, genetikos ir kitų sričių tyrimus, mastu prilygstančius tarptautiniams tyrimams.
Nors antrojo superkompiuterio era irgi jau baigėsi, R. Naujiko indėlis į technologijų plėtrą fakultete ir visame VU buvo reikšmingas: „Man svarbiausia buvo sukurti sistemą, kuri leistų mokslininkams dirbti be trikdžių. Šiandien VU veikiantis trečiasis superkompiuteris yra dar pažangesnis – jis naudojamas tiek dirbtinio intelekto tyrimams, tiek medicinos inovacijų plėtrai.“
Jo instaliacija buvo atlikta netrukus po R. Naujiko projekto Afrikoje, o paskutinis reikšmingas atnaujinimas – po patirties Bangladeše. „Sukauptos žinios leido parengti sistemą, kuri atitiktų šiuolaikinių mokslinių tyrimų poreikius ir užtikrintų sklandų veikimą“, – sako R. Naujikas.
Šis superkompiuteris ne tik prisideda prie dirbtinio intelekto ir medicinos inovacijų tyrimų, bet ir tampa įrankiu, padedančiu Lietuvos mokslui konkuruoti tarptautinėje arenoje.
Patirtis prestižiškiausiame pasaulyje mokslinių tyrimų centre
Darbas su pirmuoju VU superkompiuteriu R. Naujikui atvėrė kelią į CERN – prestižiškiausią pasaulyje mokslinių tyrimų centrą. VU MIF darbuotojas tai vadina gyvenimą keičiančia patirtimi. Viskas prasidėjo nuo „BalticGrid“ projekto, kuriame VU MIF dirbo kartu su kitais Lietuvos, Latvijos ir Estijos universitetais, siekdami sujungti regiono skaičiavimo resursus į vieną tinklą.
„Projekte reikėjo žmogaus, galinčio dirbti tiesiogiai CERN. Kadangi tinkamo specialisto jie nerado, pasiūlymą gavau aš“, – prisimena R. Naujikas. Žinių siekis ir gebėjimas greitai mokytis tapo bilietu į vieną didžiausių jo gyvenimo nuotykių.
Šveicarijoje, šalia Ženevos, jis praleido dvejus su puse metų, dalyvaudamas įvairiuose testavimuose ir padėdamas programuotojams, kurie kūrė paskirstytų skaičiavimų sistemas.
„Tai buvo laikai, kai dalelių greitintuvas ruošėsi generuoti milžiniškus duomenų kiekius. Mūsų užduotis buvo ne tik surinkti tuos duomenis, bet ir juos efektyviai apdoroti“, – pasakoja R. Naujikas.
Nors CERN neturėjo tradicinio superkompiuterio, jų naudojamos technologijos buvo pagrįstos paskirstytų skaičiavimų sistema – tūkstančiais sujungtų kompiuterių, gebančių dirbti kaip vienas galingas mechanizmas.
„Man teko prisidėti prie abiejų pusių – tiek „BalticGrid“ projekto, tiek CERN duomenų centro veiklos“, – sako R. Naujikas, kurio patirtis ledžia jį pristatyti ir kaip superkompiuterių ekspertą.
CERN jis padėjo programuotojams testuoti programinę įrangą, skirtą efektyviam skaičiavimo užduočių paskirstymui, ir susidūrė su unikaliais iššūkiais, kurių universitetuose retai pasitaiko.
R. Naujikas pabrėžia, kad CERN suteikta patirtis tapo neįkainojama: „Tai nebuvo tik teorinis darbas. CERN buvo viskas – nuo praktinių eksperimentų iki pasaulinio lygio technologijų kūrimo.“
Nors CERN darbas buvo labiau orientuotas į paskirstytus skaičiavimus, VU R. Naujikas prisidėjo diegiant tikrąjį superkompiuterį, kuris atitiko visus HPC (aukšto našumo kompiuterių) standartus.
Rolandas pabrėžia, kad Lietuva turi didelį potencialą technologijų ir inovacijų srityje: „Esame maža šalis, bet turime puikių protų ir galime sukurti tai, kas iš tikrųjų keistų pasaulį. Superkompiuteriai yra tik pradžia – svarbiausia yra drąsa žengti į priekį.“
Darbas egzotinėse valstybėse
VU MIF STSC sistemų administratorius prieš penkerius metus gavo kvietimą į Burkina Fasą – Afrikos šalį, kur turėjo sukonfigūruoti superkompiuterį. „Tai buvo neįprasta patirtis. Vos išlipęs iš lėktuvo vakare jaučiausi lyg įėjęs į pečių – oro temperatūra ir drėgmė smarkiai skyrėsi nuo to, ką esame įpratę patirti Europoje“, – pasakoja R. Naujikas.
Jis praleido dvi savaites šioje Vakarų Afrikos šalyje, įrengdamas ir apmokydamas vietinius darbuotojus dirbti superkompiuteriu.
„Darbo kultūra čia gana skiriasi nuo europietiškos. Nors mokymai vyko sklandžiai, kai kurie klientai vis dar kreipiasi dėl konsultacijų, net po kelerių metų“, – dalijasi savo patirtimi VU MIF darbuotojas.
Superkompiuterių ekspertui teko dirbti ir Bangladeše, kur, kaip jis sako, susidūrė ne tik su techniniais, bet ir su logistiniais iššūkiais.
„Kelionės tarp viešbučio ir darbo vietos buvo tikras nuotykis. Kartais kelionė, kurią pėsčiomis būtų galima įveikti per valandą, automobiliu trukdavo dvi valandas dėl didelių spūsčių“, – sako R. Naujikas. Anot jo, anglų kalba šioje šalyje taip pat skamba savitai ir prireikė laiko priprasti prie vietinio akcento.
Nepaisant įvairių iššūkių, R. Naujikas mano, kad tokios kelionės yra ne tik profesinės patirties kaupimas, bet ir asmeninio tobulėjimo galimybė: „Šios kelionės padeda ne tik gilinti technines žinias, bet ir suvokti, kaip svarbu adaptuotis prie skirtingų darbo ir gyvenimo sąlygų. Tai išties praplečia akiratį.“
Nors mokslo įstaigos dažnai pabrėžia mokslininkų ir studentų pasiekimus, svarbų vaidmenį atlieka ir administracijos darbuotojai. Jie užtikrina, kad technologijos veiktų sklandžiai ir padėtų siekti mokslo tikslų.
R. Naujiko karjeros istorija – puikus pavyzdys, kaip, atsidavus darbui ir vedamam smalsumo, galima prisidėti prie mokslo pažangos, susipažinti su kitomis šalimis ir kultūromis.
Komentarų nėra. Būk pirmas!