Lapkričio 20 d. Vilniaus universitete vyko socialinės partnerystės forumas „Pedagogų rengimas universitete ateities Lietuvai“. Forume buvo gvildenamos šiuo metu aktualios pedagogų rengimo temos: kokie lūkesčiai keliami ateities pedagogams; koks yra tikrasis pedagogų poreikis, koks yra ir galėtų būti šalies universitetų vaidmuo juos rengiant; kaip jaučiasi pedagogas šiuolaikinėje mokykloje ir ko tikisi mokinių tėvai. Kadangi šiandieninė Lietuvos socialinė, kultūrinė, ekonominė padėtis, nuolatiniai šiuolaikinio pasaulio pokyčiai kelia nemenkus iššūkius bendrojo ugdymo mokyklose dirbantiems pedagogams, Vilniaus universitete buvo nuspręsta apie tai padiskutuoti plačiau ir ieškoti galimų sprendimo būdų.
Sveikindamas forumo dalyvius, l. e. Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas prof. Jūras Banys teigė, kad universitetas mato poreikį ir jaučia atsakomybę reaguoti į susiklosčiusią situaciją: „Vilniaus universitetas yra seniausia mokykla Lietuvoje. Kaip klasikinis universitetas, turintis visas mokslo kryptis, mes ne tik išlaikome tradicijas, tačiau ir nuolat siekiame žengti pirmyn. O tai darant mums svarbi padėtis Lietuvos mokyklose – susidūrę su problemomis jose, vėliau šių sulaukiame ir universitete.“
Forume dalyvavęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo viceministras doc. dr. Rimantas Vaitkus išreiškė susirūpinimą: moksleivių mažėja greičiau, nei mažėja mokytojų, mokyklos užsidaro, gimstamumas šalyje mažėja: „Atgavus nepriklausomybę parengta ir įgyvendinta švietimo reforma nepamąsčius apie jos padarinius, visi tikėjosi didesnio gimstamumo, neatsižvelgta į emigraciją“, – kalbėjo R. Vaitkus. Be to, viceministras siūlytų mėginti ieškoti pedagogų rengimo alternatyvų ir būdų pritraukti tik motyvuotus dirbti mokyklose asmenis, kadangi šiuo metu tik apie 10 proc. baigusiųjų pedagogikos studijas pradeda dirbti mokyklose.
Lietuvos švietimo tarybos pirmininkei prof. Vilijai Targamadzei kelia nerimą prieštaravimai tarp šiandienos pedagogo funkcijų ir šalies mokyklos koncepcijos. Lietuvoje iki šiol nesugebama konceptualiai sukonstruoti pedagogikos teoriją ir praktiką jungiančio modelio: neperpratus pačių ugdymo pagrindų, pradeda šlubuoti visas pedagogų rengimo procesas. Jeigu nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo praėjus dvidešimt ketveriems metams vis dar sulaukiama signalų, kad šalies pedagogai nepasirengę atlikti tam tikrų funkcijų, tai rodo, kad šiuo metu rengiant pedagogus yra pernelyg daug tuščios retorikos.
„Kaip šiandien turėtume rengti pedagogus – išlieka sudėtingas ir atviras klausimas. Tikimės, kad mums visiems drauge pavyks sumažinti atotrūkį tarp mokytojų ir mokinių, turinčių kitą žodyną ir vertybes. Pedagogikos lankstumas, atvira diskusija ir mėginimas susikalbėti šiandien yra labai svarbūs ir būtini“, – apibendrindama forumo rezultatus profesorė L. Duoblienė socialiniams dalininkams linkėjo įsiklausymo ir glaudaus bendradarbiavimo. Savo ruožtu Vilniaus universitetas, atsižvelgdamas į šiandienę padėtį, ketina ieškoti būdų plėsti bendradarbiavimą ir ieškoti galimų pedagogų rengimo alternatyvų.
Panaudodamas visus savo turimus išteklius universitetas svarsto apie galimybę artimoje ateityje sutelkti pedagogų rengimo veiklos koordinavimą viename struktūriniame padalinyje. Vis dėlto ketinama išlaikyti universitete turimą unikalią praktiką, kai mokomojo dalyko didaktai itin glaudžiai dirba su atitinkamos srities mokslininkais ir taip perduoda naujausius mokslo pasiekimus būsimiems mokytojams.
Komentarų nėra. Būk pirmas!