„Pandemijos ar bet kokios kitos krizės sąlygomis sumažėja valstybės biudžeto įplaukos, kita vertus – didėja poreikis remti naujas gyventojų grupes (pvz., bedarbius) ir verslą. Tokioje situacijoje, mažėjant biudžeto galimybėms, didėja išlaidų būtinumas, kas gali apriboti efektyvų valstybės funkcionavimą“, – sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologas prof. Boguslavas Gruževskis. Anot jo, ši problema krizės sąlygomis gali būti sprendžiama didinant socialinę paramą labai atsargiai, pamatuotai ir tikslingai.

2020 m. atlikto tyrimo „Užimtumo pokyčiai Lietuvos darbo rinkoje ir neigiamų pasekmių įveikimo priemonės COVID-19 pandemijos kontekste“ rezultatai atskleidė, kad pandemijos sąlygomis paramos priemonės turi būti labai taiklios, diferencijuotos pagal realų poreikį, visapusiškai pamatuotos ir orientuotos į konkrečius rezultatus, todėl jų įgyvendinimas turi būti gerai kontroliuojamas, užtikrinant atitinkamą ilgalaikį procesų monitoringą.

„Krizės sąlygomis būtina vengti universalių sprendimų, kurie iššvaisto biudžeto lėšas ir dar labiau padidina skurdą bei nelygybę šalyje, kas gali turėti neigiamų ilgalaikių socialinių padarinių (pvz., ilgalaikio nedarbo padidėjimas, emigracinių nuostatų sustiprėjimas ir pan.)“, – kalbėjo sociologas.

Profesorius įsitikinęs, kad dabartinį aukštą nedarbo lygį šiandien turime kaip tik dėl nepakankamos socialinių išmokų kontrolės 2019–2020 m.

Pasak jo, dėl nepakankamo taikomų priemonių individualizavimo ne tik sumažėja jų efektyvumas, bet ir auga gyventojų nepasitenkinimas bei nepasitikėjimas valstybės valdymo institucijomis.

Žinoma, kaip pabrėžė pašnekovas, taiklios ir gerai kontroliuojamos socialinės paramos užtikrinimas reikalauja papildomų administracinių išteklių, tačiau krizės sąlygomis tai nėra blogai. Tokiu atveju papildomos darbo vietos turi būti vertinamos kaip papildomas teigiamas tobulinamos socialinės politikos efektas, o ne kaip administracinės naštos padidėjimas.

Kaip geriausią šios priemonės taikymo pavyzdį užimtumo ekspertas įvardija tokias šalis kaip Vokietija ir Japonija. Pavyzdžiui, jeigu šiose šalyse pradeda augti nedarbas, aktyviai imamasi įgyvendinti specialias programas, kurios užtikrina užimtumo tarnybos darbuotojų skaičiaus padidėjimą, kad jie galėtų pagerinti aptarnavimo darbą išaugus besikreipiančių žmonių skaičiui, atitinkamai didinant paramos kontrolę, priežiūrą ir monitoringą.

Profesorius pabrėžė, kad socialinės paramos subalansavimo ir kontroliavimo nuostata yra ypač aktuali Lietuvai, kuri nuo 2000 m. vis akivaizdžiau susiduria su demografinėmis problemomis, o mūsų visuomenės senėjimo pagreitis yra didžiausias: „Po 2–3 metų mūsų šalį ištiks fenomenali situacija, kurios dar nėra buvę jokioje kitoje šalyje, kai didesnį išeinančių į pensiją darbuotojų skaičių keis mažesnis darbingo amžiaus jaunų žmonių skaičius. Ši perspektyva sukels labai didelį iššūkį darbo rinkai bei valstybės biudžeto formavimui, todėl yra labai rizikinga. Todėl šiandien spręsdami gyventojų senėjimo problemą turime dirbti be išeiginių.“

Sprendimų socialinės paramos srityje priėmimas turi būti kompleksiškas, turimi finansiniai ištekliai ne pasyviai perskirstomi, o aktyvinami, parama kontroliuojama ir sistemiškai stebima bei analizuojama, be to, būtina bendradarbiauti su socialiniais partneriais ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Taip galėtume išspręsti problemą, kuri, atrodo, yra neišsprendžiama.