Vilniaus universitetas jau turi Strateginio integruotos plėtros plano 2013–2020 m. projektą. Jame numatyti tikslai, uždaviniai ir priemonės, kuriuos turime įgyvendinti, siekdami geriausios mokslo ir studijų kokybės Vilniaus universitete. Šis planas artimiausiu metu bus svarstomas Senate. O balandžio 18 d. jis buvo pristatytas ir jam pritarta Senato komisijoje. Apie tai, ko sieksime, kuriuo keliu eisime, kalbamės su ES projekto rengti strateginį planą vadovu doc. dr. Rimantu Vaitkumi.

Vilniaus universitetas išsikėlė tikslą per septynerius metus tapti vienu iš Centrinės bei Rytų Europos universitetų lyderių ir patekti tarp penkių geriausiai vertinamų regiono universitetų. Šiandienos požiūriu tai gana ambicingas planas. Ar galite tai pakomentuoti?

Išanalizavę mūsų kaimyninių universitetų veiklą, matome, kad tapti vienu iš lyderiaujančių universitetų gali pavykti tada, kai sustiprinsime savo kaip mokslo universiteto pozicijas ir kai dar labiau padidės mūsų tarptautiškumas. Todėl parengtas strateginio plano projektas numato veiksmus, kurie turi būti įgyvendinti siekiant šio užsibrėžto tikslo. Suprantama, planas ambicingas, bet būtent tokį siekį išreiškė darbo grupės, kurią sudarė visų universiteto padalinių atstovai, nariai. Rengiant projektą mus konsultavo „Ernst & Young“ bendrovės specialistai, mes išnagrinėjome Europos universitetų asociacijos atlikto pakartotinio universiteto vertinimo rekomendacijas. Buvo atsižvelgta į projekto metu atliktą kelių Vakarų Europos universitetų veiklos analizę, valdymo pokyčius, aukštojo mokslo tendencijas įvairiose šalyse.

Kokiu keliu eis VU? Ko dar sieksime ir kokiu universitetu viliamės tapti per tuos septynerius metus? Kokios pagrindinės VU strateginės plėtros kryptys ir kodėl jos būtent tokios?

Kaip  minėjau, mūsų svarbiausioji kryptis – per mokslo laimėjimus stiprinti studijų kokybę, o per tarptautiškumo veiklą – didinti jo žinomumą ir atvirumą pasauliui. Tarptautiškumas svarbus ir kitu aspektu. Jei esame atviri, turime gerus dėstytojų ir studentų mainus, tai ne tik didina universiteto žinomumą, bet ir kelia mūsų studijų kokybę. Kita vertus, planas numato, kad yra būtina stiprinti universiteto bendruomenę, motyvaciją geresnei veiklai. Labai svarbu geri ryšiai su universiteto partneriais, kurių pagrindu universitetas formuos savo veiksmų planus, darys studijų proceso ir studijų rezultatų pokyčius.

Darbo grupė pasiūlė penkias veiklos kryptis: stiprinti VU kaip mokslo universiteto veiklą, vykdyti tarptautinio lygio studijas, skatinti aktyvią universiteto partnerystę su išorės partneriais, kurti aktyvią, darnią ir akademines tradicijas puoselėjančią universiteto bendruomenę, vykdyti efektyvų valdymą.

Demografinės problemos, senstantis personalas, jaunų mokslininkų pritraukimas į VU – tokios problemos neišvengiamos ir jau dabar jos užčiuopiamos. Ar esame pasirengę priimti iššūkius, kurie iškyla nepriklausomai nuo mūsų? Kokios priemonės numatomos šioms problemoms spręsti?

Mes jau dabar jaučiame blogėjančią demografinę padėtį, nors ir ne taip smarkiai, kaip kitos šalies aukštosios mokyklos. Šiomis „ligomis“ serga ir kiti mūsų kaimyninių šalių universitetai. Prarastus protus Vakarų Europoje paprastai kompensuoja atvykę jaunieji tyrėjai, kurie yra tarptautinio mokslinio kolektyvo darbo jėga. Jei panagrinėtume publikacijas, pamatytume, kad retas universitetas dirba vien tik su savo šalies doktorantais, stažuotojais ar kitais tyrėjais. Paprastai mokslo projektai – tai darbo vietos visiems tyrėjams. Būtent tokiu keliu ir reikia eiti mūsų universitetui. Tam yra gerų galimybių: pasinaudodami Lietuvos pirmininkavimu ES Taryboje šių metų antrą pusmetį rengiame konferenciją dėl mokslo ir eksperimentinės plėtros veiklos stiprinimo su mūsų partnerėmis Rytų šalimis. Sieksime paveikti, kad keistųsi ir šalies teisės aktai, kad jie leistų mūsų (ir ne tik mūsų) universitetui būti kuo atviresniam ir dinamiškam.

Kokie dar iššūkiai laukia universiteto siekiant įgyvendinti šią strategiją? Ar esame pasirengę juos priimti? Ko VU bendruomenei reikės labiausiai – susiklausymo, kompetencijos, noro pasiekti aukščiausius tikslus? Ir kaip bendruomenę uždegti noru to siekti?

Manau, kad mūsų universiteto bendruomenė yra pasirengusi priimti kylančius iššūkius. Universiteto dėstytojai ir mokslininkai visados siekė kuo aukštesnio rezultato – ne tiek kovoti tarp savo šalies aukštųjų mokyklų, kiek būti rimtais konkurentais pasaulio ir Europos mokslo erdvėje. Būtent orientacija ne į vietinę, o į tarptautinę mokslo ir studijų rinką yra tas raktas į Vilniaus universiteto sėkmę. Tam ypatingo užsidegimo nė nereikia: juk pripažinkime, pas mus dirba bene patys geriausi šalies dėstytojai ir mokslininkai, studijuoja būrys ypač gabių ir motyvuotų studentų, būsimieji visuomenės lyderiai.

Numatyta sukurti efektyvią Vilniaus universiteto valdymo sistemą. Kaip tai bus įgyvendinama?

Siekiant sukurti efektyvaus valdymo sistemą pasiūlyta veikti šiomis kryptimis: pirmiausia siekti, kad būtų sukurta optimali Vilniaus universiteto struktūra, kada sutrumpėja sprendimo priėmimo laikas ir sumažėja lygmenų, pakopų, iki kol priimamas sprendimas. Antra, būtina sukurti efektyvaus valdymo įrankius, kad kuo daugiau laiko liktų akademiniam darbui, o ne biurokratinėms procedūroms ir veikloms. Pagaliau būtina turėti efektyviam valdymui tinkamomis kompetencijomis pasižymintį personalą. Akivaizdu, kad tam padėtų patrauklus centrinės administracijos ir padalinių administracijos darbo užmokestis, motyvuojantis ateiti geriausius specialistus ir skatinantis tobulėti. Ar šiuos tikslus pavyks pasiekti – arbitrai bus universiteto mokslininkai, dėstytojai, kurie turės arba neturės priekaištų administracijos darbui.

Europos universitetų asociacijos ekspertai pasiūlė sumažinti katedrų ir fakultetų skaičių. Ar tai irgi numatoma įgyvendinti ir iki kada? Ir kada tai galėtų būti pradėta?

Kaip minėjau, viena iš sąlygų – optimali universiteto struktūra. Kiek ir kokių fakultetų ar katedrų turėtų likti, galėtume nuspręsti patys. Esame pajėgūs patys tą padaryti. Suprantama, padalinių jungimosi procedūra visados iškelia klausimų, tačiau patirtis, įgyta prisijungiant keturis mokslo institutus, tik įrodo, kad viską galima pasiekti, jei yra kalbamasi, derinamasi ir jei sprendimais būna patenkinta bendruomenė. Jokie prievartiniai prijungimai neduos naudos – turime suprasti, kad kai kurie padaliniai jau nuo seno yra Vilniaus universiteto struktūros dalis, yra susiformavusios padalinių tradicijos. Pagaliau gana liberalus ir skaidrus lėšų skirstymo principas suteikia galimybę padaliniams jaustis vienu metu ir didžiulės universiteto bendruomenės nariais, ir savarankiškais dalyviais, atsakingais už savo darbo rezultatus.

Gerb. docente, Jūs šiuo metu esate paskirtas švietimo ir mokslo viceministru. Kaip manote, ar naujajai universiteto vadovybei užteks ryžto ir valios įgyvendinti šį planą?

Pradėdamas savo, kaip švietimo ir mokslo viceministro, darbą nežadu pamiršti to, ką pavyko nuveikti Vilniaus universitete. Esu įsitikinęs, kad būrys bendraminčių, kurį pavyko suburti įgyvendinant projektą, toliau tęs pradėtą gerą darbą. Mūsų visų tikslas yra vienas – kad Vilniaus universitetas ir toliau išliktų pačia geriausia ne tik Lietuvos, bet ir šio Europos regiono aukštąja mokykla. Jei tokie buvome prieš kelis šimtus metų, tai tokie galime būti ir ateityje. Svarbu, kad tam nekliudytų Švietimo ir mokslo ministerijos biurokratai, dažnai nė nenutuokiantys apie aukštojo mokslo procesus. O mano patirtis, įgyta būnant tarp Vilniaus universiteto vadovybės, tikrai pravers mano darbe toliau plėtojant Lietuvos aukštąjį mokslą.