Socialiai atsakingose ir ekonomiškai klestinčiose Skandinavijos bei kitose Europos šalyse socialinis darbas laikomas prestižine profesija. Manote, dėl solidaus atlyginimo? O ką, jeigu dėl paties darbo pobūdžio? Nors Lietuvoje socialinių darbuotojų atlyginimai nespindi, tačiau šis darbas laikomas kilniu ir nesavanaudišku, nukreiptu į kitų gerovės kūrimą.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto socialinio darbo studentai siekia prasmingo gyvenimo. Pasaulyje, persotintame vadinamųjų „sėkmės istorijų“, grįstų asmeninės naudos idėja, jie kuria kitokias sėkmės istorijas – tokias, kuriose nuo herojų veiksmų aplinkinių gyvenimas tampa šviesesnis. Kartu su dėstytoja Rasa Bačiuliene studentai trečius metus iš eilės savo laiką ir dėmesį skiria remtiniems asmenims. Kas gi šie studentai ir ką jie gero padarė dėl kitų?

Kai megztos kojinės sušildo ir širdis

Studentė Raminta Simanavičiūtė lankėsi Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Jie skirti tėvų globos netekusiems kūdikiams ir vaikams iki 4 metų ir vaikams su negalia iki 7 metų. Apsilankymui studentė ruošėsi iš anksto: vaikams mezgė vilnones kojinaites iš draugų, giminių ir artimųjų suneštų siūlų. Raminta prisipažįsta labai nerimavusi dėl susitikimo, nežinojusi, kaip bendrauti su vystymosi sutrikimų turinčiais vaikais. „Nežinojau, ar pavyks susitikimas, ar vaikai džiaugsis mano draugija, noriai priims dovanas, į kurias taip stengiausi „įmegzti“ šilumos? Pamačiusi vaikučius, iškart nurimau, nes jie mane apspito ir džiaugsmingai priėmė mano nedideles šiltas dovanas“, – atviravo Raminta.

Kai senjorų istorijos vertos gero filmo scenarijaus

Studentai Roberta Avramenko ir Lukas Jankauskas lankėsi specialiuosiuose socialinės globos namuose „Tremtinių namai“, įkurtuose 1997 m. Jaukią pastogę ir prieglobstį čia surado senjorai, negalintys savimi pasirūpinti dėl senatvės, negalios ar kitų aplinkybių. Pirmieji gyventojai atvyko tiesiai iš Sibiro, kiti – iš Latvijos bei įvairių Lietuvos vietovių. Roberta ir Lukas surengė senjorams arbatos vakarėlį, labai populiarų tarp Didžiosios Britanijos senjorų (angl. Tea Party). Jo metu „Tremtinių namų“ gyventojai dalijosi gyvenimo istorijomis, skaitė savo kūrybos ištraukas, rodė nuotraukas. „Tos gyvenimo istorijos vertos gero filmo scenarijaus. Tai kvapą gniaužiantys pasakojimai apie meilę, išdavystę, šnipus ir neįtikėtinas peripetijas“, – entuziastingai įspūdžiais dalijosi Roberta. „Suvokėme, kad amžiaus skirtumas nieko nereiškia. Net jeigu esame 50 ar 60 metų jaunesni, mus vis tiek vienija tie patys pomėgiai: meilė muzikai, dainai, poezijai. Tereikia tik nuoširdaus bendravimo, padedančio suprasti daugybę dalykų, kurių galbūt baiminamės. Jis sukuria saitus tarp žmonių, kurie, nors ir skiriasi amžiumi, yra dvasiniai bendraminčiai. Niekada nepamiršime šios patirties“, – kalbėjo Lukas.

Kai svajonės apie mus tiek daug pasako

Studentės Jovita Mackevič ir Deimantė Narbutaitė lankėsi Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namuose, kuriuose stengiamasi sukurti jaukią šeimyninę aplinką be tėvų globos likusiems tautinių mažumų vaikams. Šie vaikų namai kaip tik mini 70-metį. Juose gyvena vaikai nuo 5 iki 20 metų. Studentės susitiko su 12–16 metų vaikais. Per įvairias kūrybines užduotis susipažinusios su šiais paaugliais, studentės domėjosi, kuo jie norėtų tapti. Dauguma mergaičių svajoja tapti kosmetologėmis. Viena išsitarė norinti tapti socialine darbuotoja ir padėti kitiems. Kai studentės paprašė surašyti savo svajones, buvo įdomu palyginti jų ir šeimas turinčių moksleivių norus. Vaikų namuose augantys paaugliai dažniausiai trokšta turėti mamą, tėtį, dar vieną brolį ar sesę, gyventi šeimoje, būti doru žmogumi ir pavyzdžiu kitiems. Vaikai, turintys tėvus, daugiausia svajojo apie gerą pažymį už kontrolinį darbą, pamatyti Paryžių, tapti garsenybe ar sporto žvaigžde. Tik dviejų iš jų svajonės buvo susijusios su šeima: „Kad mano šeima būtų sveika ir niekas iš jos nesirgtų“, „Kad mano šeima būtų sveika ir laiminga“. Susitikimo pabaigoje studentės paaugliams pristatė nemokamą interneto žaidimą „43 sekundės“, padedantį suvokti narkotikų ir alkoholio žalą. Kad susitikimas būtų skanesnis, studentės jį pagardino atsineštais sausainiais ir saldainiais. Labiausiai jas nudžiugino vaikų noras susitikti dar kartą.

Apie dėmesį žmonėms, kurie aplinkinių niekada neapgaus

Studentės Snežana Katovič ir Katrina Šiškovskaja viešėjo Šalčininkų rajono sutrikusio intelekto žmonių dienos užimtumo centre, įkurtame 2005 m. Šiuo metu jame kasdien lankosi 26 žmonės su negalia. Jų amžius svyruoja nuo 13 iki 43 metų. Centro darbuotojai stengiasi didinti rajono sutrikusio intelekto žmonių ir jų šeimų galimybes integruotis į bendruomenę. Sužinojusios, kad centro lankytojai labai mėgsta muziką ir šokius, studentės surengė smagų koncertą su šokių vakaru. Katrina nesitikėjo pamatyti centro lankytojų tokių laimingų.

Papuoškime vaikų kambarį ir jų gyvenimus

Studentės Miglė Baltrūnaitė ir Evelina Petkinytė prisijungė prie „Caritas“ inicijuoto projekto „Sukurkime jaukią erdvę mažiesiems“. Pagrindinis šio projekto tikslas – „Caritas“ socialinių paslaugų kambaryje sukurti jaukią erdvę mažyliams, kad jie galėtų saugiai ir jaukiai žaisti, kurti, piešti ar lipdyti, kol jų mamos užsiėmusios, pavyzdžiui, mažyliams paaukotų drabužėlių atranka. Socialinės darbuotojos ir savanoriai kiekvieną mėnesį planuoja rengti vaikų darbelių konkursus, temines vaikų kūrybos darbelių parodėles. Studentės universitete išplatino informaciją apie projektą, tikėdamosi, kad geros valios žmonės paaukos piešimo priemonių, knygelių ir kitos reikalingos kūrybinės medžiagos, kurią jos perduos „Caritui“. Miglė ir Evelina surado žmogų, sutikusį išpiešti vaikų kambario sienas nuotaikingais piešiniais. „Dalyvaudamos šiame projekte jaučiamės laimingos, nes padedame sukurti vaikučiams iš nepasiturinčių šeimų vietą, kurioje jie galėtų jaustis saugūs, laimingi, lavinti kūrybiškumą ir socialinius įgūdžius. Kiekviena šypsena, kurią išvystame, suvirpina širdis. Ji yra geriausias atpildas už pastangas“, – pažymi Miglė, pritariamai linksint Evelinai.

Neišsenkančios Vilties centras

Studentės Kristina Anužė ir Ugnė Kasperaitytė kartu su bendraminčiais šv. Velykų išvakarėse surengė šventę labdaros ir paramos fondo „Vilties centras“ lankytojams. Jis padeda vargingai gyvenantiems ir atsidūrusiems sunkiose krizinėse situacijose žmonėms suteikdamas materialinę, psichologinę pagalbą. Į renginį sugužėjo pusšimtis žmonių. Jame dalyvavęs pastorius Rimantas papasakojo apie Šv. Velykų prasmę, o vėliau prisijungęs prie merginų surengto koncerto akompanavo joms gitara. Įsidrąsinę dainavo ir „Vilties centro“ lankytojai. Studentės džiaugėsi galėjusios praskaidrinti likimo nelepintų žmonių gyvenimus, o pačios „išsinešė“ pamoką priimti žmones be išankstinės nuostatos ar baimės.

Kai už sausainius ir saldainius saldesnis šiltas žodis

Studentės Ernesta Degutytė ir Kornelija Žilinskaitė lankėsi Alytaus rajono savivaldybės Miroslavo globos namuose. Jų darbuotojai stengiasi teikti ilgalaikę socialinę globą pensinio amžiaus asmenims ir suaugusiesiems su negalia, negalintiems savarankiškai gyventi savo namuose. Miroslavo globos namai veikia nuo 1993 m. Šiuo metu čia gyvena 46 senyvo amžiaus ir neįgalūs žmonės. Studentės globos namų gyventojams surengė „Saldų vakarėlį“ su atsineštais sausainiais ir saldainiais. Bendravimas prie arbatos puodelio neprailgo – senjorai mielai papasakojo savo gyvenimų istorijas, o mėgstantieji dainuoti saldžią vakaronę „papuošė“ dainomis. Merginos džiaugėsi susidraugavusios su senjorais, radusios skirtingų amžiaus grupių atstovams abipusiškai įdomių temų ir patyrusios tinkamu metu ištartų šiltų žodžių galią. Ernesta ir Kornelija vasarą žada šiuose globos namuose apsilankyti dar kartą.

Apie jautrius ir nuoširdžius „kietus“ paauglius

Studentės Dominyka Visockaitė ir Evelina Lukoševič lankėsi Vilniuje esančio Palaimintojo J. Matulaičio socialinio centro dienos grupėje „Tranzitas“. Ji skirta 12–14 metų paaugliams, susiduriantiems su įvairiais sunkumais šeimoje ar mokykloje. Čia paaugliai mokosi, kartu leidžia laisvalaikį, maitinasi. Studentės jiems padėjo ruošti namų darbus, pakartoti mokykloje išeitus dalykus, taip pat daug laiko skyrė edukaciniams žaidimams. Iš pradžių nerimavusios, ar pavyks užmegzti kontaktą su paaugliais, studentės džiaugėsi savo ir jų pasiekimais. Merginos pastebėjo, kad grupėje drąsiai, kartais net užgauliai besielgiantys paaugliai bendraudami tête-à-tête atsiskleidžia kaip jautrūs ir nuoširdūs.